1 Skyrius. 6 Dalis

3.9K 281 2
                                    

Kažkas turi slėptis už tai.

-Ponas Malik teiravosi tavęs,-Melany drebančiu balsu tarė ir kuo greičiau nuėjo, lyg nuo jo krėstu elektra.

-Ko nori?-nemandagiai uždaviau klausimą ir jis susiraukė.

-Pamiršai manieras?-suurzgė ir jo akis suspindėjo geltoną spalva.

Ar tai įmanoma? Ir kodėl jį taip suerzino mano tiesmuškai užduotas klausimas? Jis turėtu suprasti, kad mane nervina jo toks nepaaiškinamas noras mane saugoti. Galbūt tai kažkokie kėslai?

-Atsiprašau,-tyliai sumurmėjau.

-Palikai pas mane mašinoje,-atkišo mano grandinėlę.

Kaip galėjau nepastebėti, kad ją pamečiau? Jau antra karta jis ją randa. Tai lyg tyčia. Ar gali būti kažkas keistesnio?

-Um...Ačiū,-padėkojau ir užsisegiau ją.

-Baigi aštunta?-pasidomėjo ir akimis nužvelgė kavinę.

-Ne,-papurčiau galvą.

-Kelinta?

-Devinta,-atsakiau, nuleisdama akis.

Jis linktelėjo ir nieko netaręs išėjo. Žinoma, kad melavau jam, bet pažadėjau tėčiui, kad saugosiuosi jo. Negali taip būti, kad nepažįstamas vyras, verslo ir mafijos magnatas norėtu mane saugoti. Bet nuo ko? Juk niekas man nieko blogo nedaro. Jis arba paranojikas, arba kėslus rezgantis pašlemėkas. "Gražus pašlemėkas." Prabilo mano vidinė devaitė. Uhh...

Nuvyjusi visas mintis apie Malik nuėjau persirengti. Tai padarius grįžau prie prekystalio ir stebėjau Melany, kuri visiškai nespėjo aptarnauti visų klijentų. Pasiėmiau užrašu knygutę ir parkelį. Priėjau prie kampe sėdinčio vaikino. Jam buvo maždaug dvidešimt. Rudi plaukai, mėlynos akis ir putlios lupos. Apsirengęs juodomis kelnėmis ir mėlynais marškiniais. Jis gražus. Net labai gražus.

-Laba diena,-pasisveikinau.-Ar jau išsirinkote?-paklausiau, kol jis vis dar vartė menių.

-Taip,-jis pakėlė akis ir šyptelėjo man.-Norėčiau salotų ir obolių sulčių.

Linktelėjau ir viska užsirašiau.

-Supratau,-mandagiai pasakiau ir nuėjau pas virėjas paduodama joms užsakymą.

Priėjau prie prekystalio ir žiūrėjau į savo rankas. Tikiuosi daugiau nesutikti Malik, nes jis pavojingas man. Jis visada paslaptingas ir rimtas, toks jausmas, lyg niekas jam neteiktu džiaugsmo. Man smalsu sužinoti, kas jis, bet nenoriu įklimpti į nelegalius reikalus. Jis tikrai nėra šventasis. Toks ir neatrodo nei išvaizda, nei bendravimu. Ar jis su visais toks nemandagus?

-Užsakymas penktam staliukui,-išgirdau virėjos balsą.

Paėmiau padėką ir nuėjau prie vaikino, kuris stebėjo mane.

-Skanaus,-nusišypsojau padėjusi jam lėkšte salotų ir sultis.

Nuėjau prie prekystalio ir atsisėdau ant kėdės. Iš galvos vis neiškrito Malik. Kodėl jis iš vis man padeda? Ta prasme, mes net nepažįstami. Aš jo net vardo nežinau! Tai tikrai keista. Kam jam tai slėpti? Keistuolis ir per daug paslaptingas.

Išėjau iš kavinės ir apsidairiau. Turbūt patikėjo, kad baigiu devinta. Nusijuokiau ir pradėjau eiti namų link. Pasukau už kampo ir pamačiau juodaplaukį prie savo mašinos su tais pačiais vyrais. Jis pamatęs mane susiraukė ir kažką pasakęs tiems vyrams pradėjo sparčiai eiti link manęs. Nieko nelaukus greitai apsisukau ir pasileidau bėgti nuo jo. Pasislėpiau už kažkokiu konteinerių ir laukiau, kol jis prabėgs ir galėsiu ramiai grįžti namo. Praėjus kelioms minutėms pakilau nuo žemės ir apsidairiusi greitu žingsnių ėjau link savo namų. Mano širdis plaka lyg pašėlusi ir nuo tokio jos ritmo man paskausta krūtinę.

-Manai aš esu toks kvailas?-išgirdau Malik balsą ir vėl pradėjau bėgti.

Pajaučiau, kaip ant mano liemens atsiranda rankos ir pradeda tempti link juodos mašinos.

-Paleisk!-rėkiau, kai buvo įstumta į mašiną ir Malik atsisėdo šalia manęs.

-Ramiai,-paliepė ir vis dar laikė mane.

-Rankas nuo manęs,-sumurmėjau ir jis jas atitraukė.

-Negražu meluoti, panele Deqiun,-suburbėjo.

-Klausyk, Malik. Aš visiškai nenoriu, kad mane vežiotum namo. Pareisiu pati,-piktai išdėsčiau savo mintis ir jis nusijuokė.

-Tavęs niekas ir neklausia. Manai tie vaikinai iš stotelės nesikesins į tave dar karta?

-O koks tau skirtumas? Tu manęs nepažįsti, kaip ir aš tavęs,-pavarčiau akis ir norėjau išlipti, bet jis neleido.

-Aš daug daugiau apie tave žinau, nei tu manai,-šyptelėjo.

-Man neįdomu, žinai tu ar nežinai. Kokio velnio tu mane saugai?

-Tai ne tavo reikalas,-sumurmėjo ir aš susiraukiau.

-Mulkis,-sau po nosimi sumurmėjau, bet manau jis išgirdo.

-Liežuvį už dantų ir tyli,-paliepė.

Pavarčiau akis ir pajaučiau, kaip mašina pradeda važiuoti. Sukryžiavau rankas ir masčiau planą, kaip man jo atsikratyti. Niekaip nesuprantu jo. Idiotas kažkoks. Jis visada randa mano pakabučius, saugo mane nuo vaikinų iš stotelės, bet negali net vardo pasakyti...Kas blogai su juo yra?

-Nebūkit tokia susiraukusi, panele Deqiun,-prabilo.

Taigi ir vėl grįžome prie formalumo.

-Aš noriu, kad atšoktum nuo manęs,-burbtelėjau ir stengiausi tai piktai pasakyti, bet aš per daug baili esu.

-Turėtum būti atsargi prieš reikšdama savo norus,-jis atsisuko į mane ir aš tik pavarčiau akis.-Ir nevartyk akių.

-Aš nenoriu su tavimi bendrauti. Atsikabink nuo manęs. Man nereikia tavo pagalbos,-pasakiau žiūrėdama jam į akis ir galiu prisiekti jo akis kuriam laikui buvo visiškai geltonos.

-Užsičiaupk,-paliepė.

Stebėjau jo akis, bet jis greitai nusisuko. Ar jis nešioja lidzes, kurios keičia spalvas?

-Kas buvo tavo akims?-pasidomėjau ir tikrai tikėjausi išgirsti atsakymą.

-Laikyk savo liežuvį už dantų,-atsisukęs su urzgė ir išsigandus nusukau žvilgsnį.

Kas jis toks? Atsidusau ir žaidžiau su savo pirštais. Norėjau sužinoti apie jį daugiau, bet taip pat noriu, kad jis paliktu mane viena. Jis nepasako man net savo vardo. Žinau, kad esu smalsi ir kartais tuo užknisu kitus, bet šįkart tai susyje su manimi.

Dairiausi pro langą žiūrėdama į lietaus lašelius ir pamačiau, jog pravažiavome mano gatvelę.

-Kur mes važiuojame?-sutrikau.

-Juk liepiau tylėti, Deqiun,-priminė man.

Mes važiavome visiškai man nepažįstamu kelių. Jaučiau, kaip nerimas apima mano kūną ir kiekvienas posūkis kėlė didesnę baimę.

-Tu sakei parveši mane namo,-išsigandus pasakiau.

-Taip ir bus, bet dabar tu turi patylėti,-paliepė ir atsisuko į mane piktų žvilgsnių.


MOONS (Z.M.)Where stories live. Discover now