MOONS (Z.M.)

1 Skyrius. 2 Dalis

KOMENTUOJAME!!

Jo tatuiruotos rankos ir ištreniruotas kūnas gąsdino mane, o žvilgsnis kuriuo jis žiūrėjo į mane, nebuvo vienas iš mieliausiu.

Nebeištvėrus daugiau jo tokio stebėjimo, greitai pasiėmiau vištienos krūtinėlę ir nuėjau prie daržovių skyriaus. Į maišelį įsidėjau kelis agurkus bei pomidorus.

-Nesu tavęs matęs,-išgirdau balsą sau už nugaros ir krūptelėjus atsisukau.

Priešais mane stovėjo tas pats vaikinas.

-Am...Aš ne...,-bandžiau susikaupti,-tai yra tik šiandien čia atsikrausčiau,-greitai viska pasakiau ir jo veide šmežavo menka šypseną.

Grąžinau savo dėmesį atgal į daržoves tykėdamasi, jog jis nueis, bet taip nebuvo.

-Kuo tu vardu?

Tikrai to klausi?

-Deqiun,-vėl pažiūrėjau į jį.-Koks tavo vardas?

-Tau nebūtina to žinoti, Deqiun,-šyptelėjo ir nuėjo palikdama mane nesupratusia.

Stebėjau, kaip jis dingsta už letynų ir pasimetus visas išsirinktas savo daržoves sudėjau į krepšelį. Ne jau visi šiame mieste tokie keisti ir nemgėstantis atskleisti savo vardo? "Tik tu viena sakai visiems savo vardą." Pasišaipo mano pasamonė. Nekenčiu jos.

-Štai kur tu,-pasigirdo tėčio balsas ir atsisukus į jo pusę pamačiau jo susiraukusią veido miną.-Ieškojau tavęs.

-Atsiprašau,-tyliai pasakiau.

Apsiprekine nuėjome prie mašinos ir toliau nuo mūsų pamačiau tą patį vaikiną. Jis rūkė ir žiūrėjo į mane lyg bučiau ateivis. Atrodo lyg jis mane žinotu, bet taip nėra. Nesu niekada jo mačius, tai turbūt tik jo keista asmenybė.

Įsėdau į mašiną ir prisidegusi vėl atsisukau į jo pusę, bet ten jo nebebuvo.

-Viskas gerai?-pasidomėjo tėtis užvesdamas mašiną.

-Taip,-sumelavau.

Nenoriu jam sakyti, kad mane neramina jau pačia pirma diena čia kažkoks vaikinas. Jis vėl per savo darbą prisikabintu prie visiškai nekaltų žmonių. Man nereikia dėmesio, kai neturiu čia nei vieno draugo.

Grįžusi namo užlipau į savo kambarį. Pasiėmiau savo pižamą su mikimauzais, kuria dovonojo mama. Pasiilgau jos, bet ji nuo tada, kai išėjo nei karto nepaskambino man. Nuėjau į vonią ir pasidėjau pižamą ant skalbimo mašinos. Nusipraususi ir veidą įsitepusi kremų, užsidėjau pižamą. Grįžau į kambarį ir priėjau prie lango norėdama užtraukti užuolaidas, kai gatvėje pamačiau kažkokį siluetą. Atrodo, jog jis žiūrėtu į mane.

-Baigi išprotėti,-tyliai sau pasakiau ir užtraukus užuolaidas atsiguliau į lovą.

Išjungiau staline lempą ir pakėlusi akis į lubas stebėjau švienčiančius fosforus. Tai taip gražu, bet mane neramina vienas klausimas:"Kas tas paslaptingasis?"

***

Atsikėlusi ryte jaučiausi išsekusi ir visiškai nepailsėjusi. Visą naktį sapnavau košmarus, o dar audra, kuri buvo, nedavė ramybės.

Pakilusi iš lovos vilkadama kojas nuėjau į tualetą. Šiandien jau eisiu dėl darbo kavynėje, nes nusprendžiau, kad vasara iki mokslu galėčiau užsidirbti pinigus pati.

Atlikusi ryto ritualą, apsirengiau savo mėlynus džinsus, bei baltą aptemptą bliuskutę. Plaukus susirišau į netvarkingą kuoduką ir nusileidau į virtuvę. Tėtis jau buvo darbe, todėl valgiau viena. Kaip visada. Suvalgius batonėlį, bei atsigėrus sulčių apsiaviau batus, užsimečiau ploną striuke ir išėjau iš namų. Užrakinau duris ir įsimetus raktus į kišenę, išėjau iš kiemo.

Priėjusi kavinę apsidairiau įeidama vidun. Čia buvo pilna žmonių. Dairiausi ieškodama nors kokios padavėjos, kuri man padėtu susirasti kavinės direktorių.

-A..Atsiprašau,-pabaksnojau į padavėjos petį.

-Taip?-atsisuko ir maloniai nusišypsojo.

-Ieškau šios kavinės direktoriaus,-šyptelėjau.

-Eikite pro šitas duris, tiesiai koridorių ir pasukite į kairę. Paskutinės duris,-informavo mane.

-Ačiū,-padėkojau.

Ėjau jos nurodytų kelių, kai atsidūriau prie raudonmedžio durų. Pabeldžiau kelis kartus ir neužilgo išgirdau senyvo vyriško balsą:

-Užeikite!

Lėtai pradariau duris ir įėjau vidun.

-Laba rytas,-pasisveikinau.

-Labas rytas panele, kuo galėčiau padėti?-jis švelniai paklausė.

-Aš dėl darbo,-nusišypsojau ir jis parodė į kėdė, kad atsisėsčiau.

Atsisėdau ir jaudindamasi sunėriau savo rankų pirštus.

-Aš Greg Jorder. Kuom esate vardu panele?

-Deqiun. Deqiun Watson,-maloniai nusišypsojau.

-Deqiun, tu esi jauna mergina, kodėl savo vasara nori praleisti kavynėje?

-Visada maniau, jog savo jėgomis uždirbti pinigai duoda paskatinimą siekti svajonių darbo, pone.

-Geras atsakymas, bet ne pilnas.

-Noriu padėti tėčiui. Mes ką tik persikraustėm į naują miestą. Ir tiesa sakant, pabandyti pagyventi ir iš

savo santaupų,-šyptelėjau.

-Puiku, panele Deqiun. Atrodai tikrai atsakinga ir gera mergina. Štai taisyklės ir sutartis darbo. Rytoj aštunta būkite čia, gausite aprangą ir galėsite pradėti dirbti. Sutartį palik persirengimo kamabriuke-aš pasiimsiu.

-Ačiū, pone,-nusišypsojau ir paspaudus jam ranką išėjau iš kabineto.

Išėjau iš kavinės ir pamačiau, jog pradeda lyti.

-Gražu,-sumurmėjau.

Užsidėjau ant galvos savo striuke ir bėgau link autobusu stoties. Lietus vis smarkėjo ir stengiausi, kuo greičiau nubėgti, ten kur sausa. Vos tik atbėgus į stotelę pamačiau, kad čia pilną kažkokių vaikinų, kurie rūkė ir gėrė. Nuo pačio ryto. Stengiausi į juos nekreipti dėmesio, bet deja jie atkreipė į mane dėmesį.

-Labas mažute,-nusijuokė ir priėjo arčiau.

Nieko neatsakiau tik atsitraukiau keliais žingsniais toliau. Ar gali būti, kas blogiau už girtus vaikinus, kurie manosi esą pasaulio valdovai? Niekada nesuprasiu tokių dalykų ir tokių vaikinų.

-Na kur bėgi? Juk neįkasime,-juokėsi jie ir vienas bandė paliesti mane, bet trenkiau jam per rankas.

-Neliesk manęs,-paliepiau, bet manau tai tik pakartino jų žaidimą.

-Mhm, arši. Man jau dabar patinki,-apsilaižė lupas, kažkoks raudonplaukis su auskarų antakyje.

Ewww....Tai buvo šlykštu, kai jis apseilyjo savo lupas ir purvino mėgztinio rankove nusivalė jas.

-Kaip manote vaikinai, gal pasilinksminkime mes su ją?-apsilaižė lupas kitas ir jaučiau, kaip per kūną perbėga milijonas baimės šiurpuliukų.

Jie jau norėjo vėl kažka sakyti, kai netoli mūsų suriaumojo lenktyninės mašinos varyklis. Pasukau galvą į tą pusę ir pamačiau, jog prie mūsų stovėjo BMW markes juodas automobilis, o iš jos išlipo tas pats juodaplaukis iš parduotuvės.