MOONS (Z.M.)

2 SKYRIUS. 4 DALIS

-Aš nepasitrauksiu,-pasilenkė prie manęs.-Ne tada, kai žinau ko man reikia.

Aš žiūrėjau į jį laukdama atsakymo, bet jis tik šyptelėjo ir dingo iš mano kambario. Man reikia maisto. Atrodo nevalgiau jau visas dvidešimt keturias valandas. Išlipau iš lovos ir įsispyriau į savo šlepetes. Kojos, kaip įprastai drebėjo, turbūt dėl to, kad numečiau per daug svorio. Visi mano rūbai man yra jau per dideli, todėl tarp jų atrodau, kaip įlindus į maišus.

Nusileidusi žemyn nuėjau į virtuvę pamatydama Evelina. Ji atrodė kitaip. Galbūt labiau švelnesnių veido bruožų ir ne tokia pavojinga. Nuleidusi galvą nuėjau iki šaldytuvo ir išsitraukiau jogurto. Tai normaliausias maistas, kurį aš valgau.

-Atrodai... prastai,- prabilo.

Norėjau jai pasakyti, kad tai ne jos problemos, bet... bet negaliu. Esu nebylė per Luką. Atsisėdau prie stalo ir atsiplėšusi jogurto pakelio viršų atsigėriau jo. Nemėgstu valgyti jogurto su šaukšteliu, nors kartais tai darau.

-Jis tave užkerėjo, tiesa?-paklausė.

Tik žvilgtelėjau į ja ir toliau gėriau savo jogurtą. Greitu metu aš pradėsiu nuo jo vemti. Išgėrusi savo jogurtą išmečiau indelį ir grįžau į savo kambarį. Balkone vėl atsisėdau į savo supamą kėdę ir žiūrėjau į medžių viršūnes. Galbūt jų buvimas čia privers Luką gražinti mane į normalią būseną. Man būtinai reikia užsirašyti visus sapnus, kuriuos sapnavau. Jie turi kažką atskleisti. Galbūt jei visus sudėliočiau sužinočiau ką nors naudingo.

-Pavalgei?-išgirdau Luko balsą.

Pakėliau galvą į ji ir palinksėjau. Atrodo jis geros nuotaikos, kas man yra palanku. Tikiuosi šiandien bus ta diena, kai jis iš manęs neišmaitins. Vėl nusukau žvilgsnį į medžių viršūnes. Jaučiau jo žvilgsnį į save, bet tiesiog stengiausi nekreipti dėmesio. Kodėl jis neišeina?

-Manau visai pasiilgau nepaklusnios tavęs,-prunkštelėjo.

Pakėliau akis į jį tikėdamasi, kad jis padarys mane vėl normalia. Aš tikrai nebandyčiau pabėgti, nes tai būtu beviltišką, bet stengčiausi kažką sužinoti.

-Gerai. Gerai. Aš tai padarysiu, bet turėsi klausyti manęs, aišku?-paklausė.

Linktelėjau. Jis pasakęs, kad padarys tai vakare išėjo iš mano kambario palikdamas mane vėl viena. Tikiuosi jo nuomonė nepasikeis.

Stovėjau atsirėmus į balkono turėklus ir žiūrėjau į besileidžiančią saulę. Jau greitai tikiuosi busiu normali. Tikiuosi. Pažiūrėjau žemyn pamatydama Luką einanti į miško gilumą. Kur jis eina?

-Tu tikrai tiki juo?-išgirdau Zayn balsą sau už nugaros.

Palinksėjau, bet neatsisukau. Aš labiau tikiu savo naivumu nei juo. Zayn atsuko mane į save ir pažiūrėjo į akis. Bandžiau nusukti jas, bet atrodo ir jis prieš mane naudoja kažkokias suknistas savo galias.

-Aš žinau, kad tu kažką žinai apie tai, tik kažkodėl negaliu to pamatyti tavo mintyse,-susiraukė.

Ar jis kalba apie sapnus? Aš maniau, kad jis gali skaityti mano mintis.

-Vis daugiau jėgų turiu sukaupti, kad bent kelis žodžius galėčiau sužinoti ką galvoji,-kalbėjo.

Vėl pajaučiau žiūrėdama jam į akis tą trauką. Aš noriu jį pabučiuoti. Tikrai noriu, bet žinau, kad tai jis turi padaryti pirmą žingsnį. Nors ir abejoju, kad mano užkerėjimas man leis pajudinti lupas, bet aš noriu tai pajausti vėl.

Galbūt Zayn sugebėjo perskaityti, o galbūt jis irgi to nori, bet po keliu sekundžių aš pajaučiau jo lupas ant savų. Buvau maloniai nustebinta, kai į jo bučinį aš atsakiau. Mano lupos judėjo kartu su jo, nors ir maniau, kad taip nebus. Bet ar nebus klaida, kad leidžiu jam tai daryti?

KANDAGI aš duchas susirgau, tai galbūt galėsiu dažniau kelti dalis. Žinoma tai priklauso ir nuo jūsų ;) KOMENTUOJAME!

P.S sorry už klaidas