MOONS (Z.M.)

3 SKYRIUS. 3 DALIS

Trumpam žvilgtelėjau į Alek ir mūsų žvilgsniai susikirto. Jis žiūrėjo į mane! Pajaučiau, kaip mano skruostai kaista nuo jo įtempto žvilgsnio, todėl gražinau žvilgsnį į televizoriaus ekraną, kuris prijungtas prie kompiuterio. Atrodo filmas prailgs.

-Tau tikrai būtina važiuoti?-nuliūdusi paklausė Melan, kai aviausi savo batus.
-Taip. Mano tėtis laukia lauke,-šyptelėjau ir užsidėjusi striukę pažiūrėjau į Melan bei vaikinus.-Buvo malonu susipažinti Alek ir ačiū už vakarą,-padėkojusi kiekviena apsikabinau ir išėjau iš būto.
Nusileidusi liftu žemyn ir išėjusi iš pastato pamačiau tėčio mašiną pastatytą šaligatvyje. Greitai nuėjau prie mašinos ir atsisėdau.
-Kaip praėjo vakaras?-smalsiai klausia.
-Gerai. Žiūrėjome siaubo filmą ir buvau maloniai nustebinta savimi, kad per baisias vietas nepradėjau klykti,-sukrizenau.
-Negali būti!-šūkteli.
Nusijuokus draugiškai tėčiui trenkiau per petį. Norėjau pradėti jį kamantinėti apie jo susitarimą su ponu Malik, bet pasilikau tylėti. Nenoriu gadinti jam nuotaikos. Jis retai būna geros nuotaikos, todėl noriu tuo pasimėgauti.
-Esi geros nuotaikos,-nusišypsojau.
-Esu. Sutikau moterį,-jis trumpam į mane pažiūrėjo ir mačiau, kaip jo akis spindi.
-Moterį?!-aiktelėjau.
Dieve... Laukiau šitos dienos nuo tada, kai supratau, kad mama negrįš. Mano tėtis jau senai labai vienišas ir bučiau maloniai nustebinta jei moteris, kuri jį sužavėjo būtu maloni ir labai geros širdies. Ak tėti...

-Taip. Jos vardas Andrėja.
-Tu tiesiog žibi. Labai norėčiau su ją susipažinti,-nuoširdžiai prisipažinau ir uždėjau savo ranką jam ant peties.
-Pakviesiu ją rytoj vakarienės.

-Šaunu!
Negaliu patikėti, kad moteris vardu Andrėja taip pakerėjo mano tėti. Kokia ji? Ar ji turi vaikų? Ar bus maloni? Mano tėtis labai išrankus yra, todėl esu neabejotinai nustebusi jog rado jam patinkančia moterį. Ji turėtu būti labai graži ir nuoširdi. Nekantrauju ją pamatyti. Pažiūrėjau pro langą pamatydama, jog netoli jau esame mūsų namų. Tėtis tiesiog spinduliavo gera energija. Jam įsukus į kiemą iš lipau iš mašinos ir nubėgau prie durų. Vėl pradeda lyti. Ar kada nors turėsime gražią dieną? Atrakinusi duris įeinu vidun ir nusiaunu batus. Čia kvepia vyriškais kvepalais. Ir tikrai ne mano tėčio. Pauostinėjusi nuveju visas mintis ir nueinu į virtuvę. Man norisi gerti. Jėzau, man nereikėjo valgyti tu skanių keptų vaflių. Nuo jų labai troškina. Atsidariau šaldytuvą ir išsiėmiau maža sulčių pakelį. Vis dėl to tėtis buvo grįžęs iš darbo ir nupirko sulčių.
Šiaudeliu pradūriau maža skilute pakelyje ir užlipau į savo kambarį. Atrodo čia nebuvau visą amžinybę, nors tik kelias dienas. Nuo tada, kai Zayn nuvežė mane į darbą jo nemačiau. Jis sake, kad užsuks manęs paimti iš darbo, bet jo nebuvo nei ženklo. Nors gal taip ir geriau. Visai nenoriu, kad jis ir toliau man vadovautu, bet per šią nepilną savaitę esu pripratusi prie jo buvimo. Galiu jausti susižavėjimą juo. Tos rudos akis, putlios lupos ir gražus, vyriškas žandikaulis pabrėžiantis jo veidą. Nenoriu puoselėti vilčių į jį, nes niekada nebus taip, kad toks gražus, paslaptingas bei valdingas vyras atkreips į mane dėmesį. To niekada nebus. Ir be to jis turi merginą. Esu įsitikinusi. "Arba tiesiog tu jam nepatikai." Pasąmonė pašaipiai priduria. Tai irgi gali būti tiesa. Atsidususi krentu į lovą. Po velniais kodėl mano lova kvepia vyriškais kvepalais? Zayn kvepalais. Esu įsitikinusi, kad čia jo kvepalai. Ar jis buvo mano lovoje? Iš vis ką jis čia galėjo daryti? Galbūt jis čia buvo su mano tėčiu dėl daiktų pervežimo į jo namus? Skamba nelogiškai. Ryt paklausiu tėčio. Jis tikrai žinos kame čia yra problema.
Išlipusi iš lovos nuėjau į vonią. Persirengiau į pižamą. Grįžusi į kambarį atsiguliau į lovą. Gaila, kad negalėjau baigti skaityti Jane Austin knygos. Tiesa sakant beveik neatsimenu apie ką ji. Turėsiu prašyti tėčio pinigų, kad nupirktu man ją. Tada galėsiu ją skaityti kada tik panorėjusi.
Užsiklojusi iki smakro žiūrėjau į spindinčius žiburėlius ant sienų. Ar dar kada sutiksiu Zayn?

Pabudau apie pietus nuo griaustinio. Šią savaitę, kai atvažiavau gyventi į Londono, pasidarė labai lietinga. Nemėgstu lietaus... ir mėgstu... ir nemėgstu. Atrodau keistai. Tai yra skamba keistai.
-Šiandien tu kažkokia išsiblaškius,-pakomentavo mano tėvas.
Taip Edvardai... Aš esu išsiblaškiusi.
-Taip. Esu. Manau tai dėl jaudulio sutinkant tavo simpatiją,-trumpam į jį žvilgtelėjau ir toliau tęsiau savo sumuštinio valgymą.
-Aš ir esu susijaudinęs dėl to. Tvarkiausi namus.
-Negali būti!-dramatiškai nusijuokiau, o jis tik pavartė akis.
Baigusi valgyti sumuštinį persirengiau į normalesnę aprangą bei išėjau į lauką. Išskleidžiau skėti taip apsisaugodama nuo lietaus. Eidama šaligatviu pasijaučiau taip lyg būčiau stebima. Ir manau esu stebima. Kitoje kelio pusėje ėjo vaikinas su gobtuvu ant galvos. Jis seka mane nuo tada, kai išėjau iš namų. Manau, kad seka. Paspartinau žingsnius ir jis taip pat tai padarė. Po velniais... Tikiuosi greitai pasieksiu parduotuvę. Vaikinas jau buvo kiaurai permirkęs nuo lietaus, bet jis net nesistengė pasislėpti ar bent jau užsidengti kuom nors.
Pamatydama parduotuvę pajaučiau palengvėjimo jausmą. Perėjus gatve įbėgu į parduotuve ir nupurtau nuo skėčio lietaus lašelius. Apsidarau, bet vaikino su gobtuvu nematau. Ak, ačiū Dievui... Nuėjusi prie saldumynų skyriaus bandau suprasti ko tiksliai aš noriu. Tai užtruks. Aš niekada neapsisprendžiu.
-Sunkiai renkasi, tiesa?-krūpteliu išgirsdama duslu balsą.
Zayn...

PAKOMENTUOJAME :)