MOONS (Z.M.)

2 SKYRIUS. 5 DALIS

Jessica Lucas keičiama į Kat Graham :) Atsiprašau už klaidas ir prašau kelių komentarų :)

-Deqiun?-išgirdau, kaip prasidaro kambario duris ir Malik prieina prie lovos.

-Palik mane ramybėje,-sumurmėjau.

-Tavo tėvas atvažiavo.

-Pasakyk jam, kad aš jo nekenčiu ir nenoriu daugiau gyvenime jo matyti,-piktai pasakiau.

-Nedramatizuok ir eik pas savo tėvą,-suurzgė ir greitai atėmė iš manęs pagalvę, taip pamatydamas mano nuverktas akis.-Tu verkei?

-Taip, o ką, nustebai? Jūs griaunat man gyvenimą,-pasakiau.

-Mes jo negriaunam,-susiraukė.

-Aš noriu normalaus paauglės gyvenimo, o ne paslaptimis paremtų įsakinėjimų. Jus man nieko nesakote, nieko,-suburbėjau.

-Laikui bėgant sužinosi viską.

-Aš noriu dabar. Tai mano gyvenimas, ne jūsų.

-Tu dar nieko negyvenai. Net pilnametystės nesulaukei, todėl leisk vyresniems vadovauti,-mirktelėjo.

-Man už dvejų savaičių sueis aštuoniolika ir jūs nebegalėsite man vadovauti,-pasakiau.

-Nebūk tokia įsitikinusi,-jis šiurkščiai pasakė ir į kambarį įėjo tėtis.

-Ko tau čia?-sumurmėjau ir jis pasimetė.

-Kas jai?-paklausė tėtis.

-Paauglystė vėlyva,-pavartė akis ir mečiau į jį pagalvę.

-Užsikrušk!-surėkiau.

Viena sekundę jo akis pageltonavo, bet jis gretai užsimerkė ir atsimerkė jau savo normalia akių spalva.

-Deqiun...Žinau, kad pyksti, bet Malik tau padeda. Tau tik reikia pasitikėti mumis,-švelniai prabilo tėvas.

-Aš jo net vardo nežinau. Jis jo nepasako, todėl nepasitikėsiu jumis. Niekada,-sukryžiavau rankas.

-Zayn. Mano vardas Zayn. Patenkinta?-atsidusdamas pasakė.

-Galvojau bus labiau dramatiška,-iškėliau rankas į orą dramatiškai atsidusdama.-Kada galėsiu grįžti namo?-paklausiau.

-Kol viskas susitvarkys, turėsi viešėti pas Zayn,-šyptelėjo tėtis.

Atsidusau ir atsiėmusi pagalvę iš Zayn rankų išsitiesiau lovoje.

-Tada man reikės daugiau mano daiktų ir norėčiau, kad šis,-parodžiau į Malik,- nelystu į mano asmeninę erdvę.

-Ką tokia?-suprunkštė tėtis.

-Į mano asmeninę erdvę,-ramiai pasakiau ir jis su Zayn susižvalgė.

-Gerai. Tebūnie,-sutiko juodaplaukis.

-Atvešiu tavo daiktus tau ryte, nes kiek žinau neisi į darbą,-pasakė tėtis ir aš linktelėjau.

Jie nieko nesakė išėjo iš kambario ir paliko mane viena. Na bent jau žinau jo vardą. Zayn? Ar tai pilnas jo vardas? Kai išgirdau jog tėtis išvažiuoja išėjau iš savo kambario. Nusileidau laiptais žemyn ir radau Zayn.

-Aš alkana,-pasakiau.

-Eik pasidaryk,-mostelėjo ranką į virtuvę.

-Ten per daug viskas prabangu, nemokėčiau elktis su tavo buitimi,-gėdingai pasakiau.

-Tai gal dar kaip mažam vaikui šliauštinuką uždėti?!-surėkė priversdamas mane krūptelti.

Kelias sekundes žiūrėjau į jį, o tada apsisukusi nuėjau į savo kambarį užsirakindama. Girdėjau, kaip kažkas dūžta, bet nenuėjau patikrinti, kas ten nutiko. Jis šaukė ant manęs be reikalo. Tikrai išsigandau jo ir nesuprantu, kas blogai su jo akimis. Kai jis supyksta ar susierzina jos pageltonuoja. Tai nėra mano vaizduotės vaisius, aš žinau ką mačiau.

Nesuprantu Zayn, kodėl jis taip ilgai slėpė man savo vardą ir kodėl jis staiga tapo toks agresyvus? Nenoriu čia gyventi, nes bijau, kad jis tikrai toks kokiu jį apibūdina žmonės. Jis nėra geras žmogus ir tai pasako faktas, dėl jo staigaus pykčio pasireiškimo.

-Deqiun?-išgirdau jo balsą ir pasisukusi pamačiau, kaip jis bando atidaryti duris.-Atrakink duris.

-Eik lauk. Nenoriu su tavimi kalbėtis.

-Tu jau kalbiesi,-pasišaipė.

Dabar jau tikrai tylėjau.

-Gerai aš palauksiu.

Gulėjau lovoje ir stebėjau lubas. Praėjo jau kelios valandos, kaip neišeinu iš kambario. Esu įsitikinusi, kad Zayn vis dar prie durų, nes girdžiu, kaip jam ateina žinutės. Nesuprantu jo. Jis per daug užsispyręs ir beveik jau tikiu, kad jis čia sėdės visą naktį.

Tyliai pakilau iš lovos ir priėjau prie durų. Jo lėtas kvėpavimas puikiai girdėjosi ir kas sekundė jam ateidavo nauja žinutė. Norėjau atidaryti duris, bet bijojau, kad Zayn vėl rėks ant manęs ar net darys kažką blogesnio. Nenoriu nukentėti nuo jo, bet aš tikrai esu alkana, o prieš miegą nenoriu eiti tuščiu skrandžiu, nes žinau, kad kankinsiuosi. Faktas, kad Zayn bus suirzęs dėl mano tokio elgesio, mane dar labiau gąsdina. Bijau žiūrėti į jo geltonas akis ir tikėtis, kad išliksiu sveika. Mano tėtis turėjo pagalvoti gerai prieš mane čia palikdamas. Ne jau jam visiškai nerūpi visi tie gandai? O gal aš tiesiog prisimąstau visokiu nebūtu dalyku? Bet kuriuo atveju, negaliu pasitikėti žmogumi, kuris per daug slepia nuo manęs, mano pačios likimą. Ir aš vis dar noriu valgyti.

Įkvėpusi oro atrakinau duris bei atidariusi jas radau į priešais esančia sieną atsirėmusi Zayn. Jis pažiūrėjo į mane ir lėtai pakilo nuo žemės įsikišdamas savo telefoną į kišenę.

-Žinojau, kad išeisi bet kuriuo atveju pavalgyti,-jis pašaipiai tarė ir lėtai priartėjo prie manęs.-Daugiau niekada nedrįsk užsirakinti, supratai?-jo pirštai suėmė mano smakrą ir kilstelėjo, kad žiūrėčiau į jo akis.