MOONS (Z.M.)

1 Skyrius. 8 Dalis

Mano širdis pradėjo plakti, kaip pašėlusi, o rankos drebėti. Nesitikėjau čia pamatyti Zayn, taip net neturėjo būti. Jei jis čia, man teks papasakoti jam apie Luką, o tai tikrai nebus gerai. Jo brolis ant manęs velniškai supyks, visgi gavau nurodymus, kad Zayn dar negali žinoti apie tai. Neturiu susikūrusi jokio melo, kad įtikinčiau jį, nors nemanau, kad jis patikėtu. Malik visada mane permato kiaurai, nuo pat susitikimo pradžios.

-Vietoj tavęs sakyčiau tiesą ir nedrįsčiau meluoti,-prabilo vėl. Jo balsas buvo šaltas ir griežtas, toks kurio visą laiką išsigąstu. Tai man primena senus laikus, kai jis elgėsi su manimi žiauriai ir negailestingai, bet visgi tuo pačiu ir švelniau nei mano tėvas.

-Aš... Negaliu tau pasakyti,-tyliai tariau nuleisdama akis ir pažiūrėdama į savo batus. Jau dabar galiu girdėti, kaip jis iš pykčio suurzgia. Jis niekada nepasikeis ir niekada negalės atsikratyti valdymo manijos.

-Kaip suprasti negali? Juk sakiau tau čia daugiau nebevažiuoti, bet tu neklausai manęs,-sušnypštė prieidamas prie manęs. Pakėliau savo akis ir pažiūrėjau į jį. Jo akis buvo geltonos, o kumščiai stipriai suspausti. Noriu jam pasakyti visą tiesą, bet bijau. Jis pirmiausiai mane palaikytu beprotė.-Deqiun sakyk tiesa, dabar pat.

-Aš negaliu, Zayn. Nežinau, kaip tau tai pasakyti, tu manim nepatikėsi,-atsidusau.-Viskas taip komplikuota.

-Tada parodyk,-sumurmėjo. Žvilgtelėjau į pastatą, kuris savo šiurpumu mane gąsdina ir linktelėjau. Visgi jis turi teisę žinoti, kad jo brolis gyvas.

Paėmiau Zayn už rankos ir pradėjau vesti į apleistą ligoninę. Vos tik įėjome pro duris mane nukratė šaltis. Ėjau link patalpos, kurioje praradau Luką ir...kur jį radau. Jaučiau, kaip juodaplaukis dairosi ir atrodo lyg saugotus kažko, nors visiškai pilnai jį suprasčiau, jei ir jį šitas pastatas gąsdintu. Čia buvo pačios blogiausios akimirkos.

-Kas tai?-susiraukė. Pasimetus žvilgtelėjau į jį išgirsdama keista kvėpavimą netoliese. Jis buvo sunkus, gergždantis, lyg siaubo filme.

-Nežinau,-sumurmėjau. Žvilgtelėjau atgal pamatydama keistą siluetą, tarytum...to padaro. O velnias, visai pamiršau apie Luko pasivertimą demonu.-Zayn mes turime dingti,-tyliai tariau, nepaleisdama iš akių demono. Jaučiau, kaip jis žiūri į mumis ir tik laukia, kol pradėsime bėgti suteikdami jam pramogą.

-Vienas stovi prieš mumis,-burbtelėjo. Sutrikusi trumpam žvilgtelėjau į priekį pamatydama dar viena demoną, kuris skvarbiai mus stebėjo. Jų du. Kaip tai įmanoma? Lukas sakė, kad tik jis čia yra, o dabar mes matome dvi pabaisas.-Kai suskaičiuosi iki trijų tu bėgsi į prie atidaryto lango dešinėje, aišku?-paklausė.

-Aš nepaliksiu tavęs,-papurčiau galvą. Nedarysiu tos pačios klaidos. Negalėčiau ištverti jei prarasčiau ir jį.

-Turėsi palikti,-delnais suėmė mano veidą ir pažiūrėjo man į akis.-Tu bėgsi iš čia ir neatsigręši, supratai?-paklausė. Viduje grįžo jau pažįstamas jausmas, kai mano kūnas jam visiškai paklūsta. Palinksėjau sutikdama ir pažiūrėjau į atidarytą langą. Žinau, kad negaliu išeiti, bet kūnas manęs neklauso. Aš jo valioje.-Dabar.

Vos man pradėjus bėgti pasigirdo tų padarų riaumojimas. Pribėgusi prie lango, žvilgtelėjau į Zayn pusę, bet nieko ten nepamačiau. Greitai išlipau pro langą ir bėgau nežiūrėdama į pastatą. Tik atsidūrusi prie Luko namo supratau, kad palikau savo vaikiną ten viena su tais padarais. Akyse pradėjo kauptis ašaros, o kojos linko. Negaliu prarasti jo, negaliu.

Nauja dalis, biškeli veiksmo prasideda :D Tikiuosi patiko! Nepamirškite paspausti VOTE ir pakomentuoti!