MOONS (Z.M.)

2 Skyrius. 1 Dalis

Stoviu prieš pastatą, kuriame praradau savo vaikiną ir jo brolį. Jau buvau ten nuėjusi ir ieškojusi jų, bet atrodo, kad jie pradingo. Neturiu gero plano, kaip jos išvilioti saulei kylant, bet bandysiu, kaip nors. Tai tikrai turėtu padėti.

-Dukra, nemanau, kad tai padės,-priėjo Edvardas. Nieko jam neatsakiau tik įėjau į ligoninę ir apsidairiau. Nieko nesimato, nors nenuostabu, jie naktį būną kažkur dingę.

-Ką žadi daryti?-paklausė mama. Pažiūrėjau į ją, o tada vėl apžvelgiau pastatą.

-Kiekvienas langas yra užkaltas, reikia juos visus atidengti, kad vos pakilus saulei visas pastato vidus paskęstu šviesoje,-prabilau. Jie tik linktelėjo ir mes visi išsiskirstėme. Visgi man neduoda ramybės vienas klausimas- kur jie dingsta diena? Kažkur turėtu būti patalpą, kurioje visiškai nebūtu šviesos.-Rūsys,-tyliai tariau. Ten tikrai neturėtu būti šviesos.

Eidama link rūsio jaučiausi daug drąsiau nei turėčiau, bet puikiai žinau, kad ji dings, vos įeisiu į tamsią patalpą. Noriu tikėti, kad jų ten nebus, bet abejoju. Keisčiausia yra tai, kad dienos šviesoje prakeiksmas turėtu dingti, nes Luką, juk buvau sutikusi, bet jaučiu, kad šįkart to nebus. Galbūt todėl, kad jų neradau.

Priėjusi laiptus vedančius į apačią, išsitraukiau telefoną ir įjungiau flashlight. Lėtai pradėjau lipti laiptais, jausdama, kaip baimė užvaldo mano kūną. Taip ir turėjo nutikti. Nusileidusi laiptais žemyn atsidūriau kryžkelėje. Neturiu žalio supratimo, kur turėčiau eiti. Susiraukiau, kai išgirdau garsus iš kairės pusės. Gerai... Vadinasi reikia eiti į tą pusę.

Man einat garsas vis stiprėjo ir panašėjo į sunkų kvėpavimą. Priėjusi įėjimą lėta ištiesiau ranką su telefonų apšviesdama patalpą. Pamačiusi tris siluetus stovinčius kampe greitai uždengiau telefono šviesą delnų ir prisispaudžiau prie sienos. Gerai, jie yra ten. Nors vis dėl to, kas tas trečias?

Įkvėpusi oro pasitraukiau nuo sienos ir patraukiau delną nuo flashlight. Jei dabar, tai dabar.

-Ei jūs!-surėkiau apšviesdama juos. Jie greitai atsisuko į mane ir suriaumojo. Greitai apsisukusi pradėjau bėgti koridorių tikėdamasi, kad jie manęs nepagaus, o tuo labiau nepražiopsosiu posūkio. Girdėjau, kad jie mane vejasi, bet mano laimei, mačiau jau posūkį. Greitai žvilgtelėjusi atgal ir įsitikinusi, kad jie mane vejasi, pasukau į dešinę ir pradėjau bėgti laiptais į viršų. Čiut nesuklupusi vėl atistojau ir išbėgau į pradinį koridorių pamatydama savo tėvus.

Atsisukusi pamačiau, kad jie stovi tamsoje ir net nežada išlysti. Negerai...

-Deqiun, kas yra?-paklausė mama.

-Jie ten,-tyliai tariau. Jiems priėjusi, išgirdau mamos aiktelėjimą. Ji įsikabino į tėtį ir baimingai stebėjo laiptais, kur buvo tie padarai.

-Jie neišeis iš ten,-sumurmėjo tėtis.

-Žinau, todėl turiu pati nueiti pas juos.

-Ar tau protas pavažiavo? Jie tave pribaigs,-piktai tarė Edvardas. Pavarčiau akis ir atsitraukusi nuo jų priėjau arčiau slenksčio.

-Nepribaigs, jei nepagaus.

Nauja dalis! Tikiuosi patiko, nepamirškite paspausti VOTE ir pakomentuoti!