Visi žinojo, kad mieste Zayn pavojingiausias. Jo noras skriausti kitus yra didesnis, už bet kurio nors kito. Malonumas, kurį jis jaučia matydamas savo aukos skausmą, verčia jį pasijusti galingu. Žmonės apkalbinėjo jį, kūrė gandus versdami jį dar did...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Jis turi būti čia. Mačiau ją nešiojant jį,-sušnabžda Zayn.
-Tai kur jis? Tai vienintelis raktas nuo tos skrynios,-suburba jo mama.
Ar jie ieško mano mamos man dovanoto pakabuko? Ką jis gali atrakinti ir kam jis jiems?
-Labas vakaras, Deqiun,-pašaipus Zayn balsas pasigirdo šalia manęs.
Pramerkiau akis susitikdama su jo veidu. Stumtelėjau ji toliau nuo savęs ir atsisėdau.
-Ko reikia?-šiurkščiai paklausiau.
-Valdyk balso toną,-įsiterpė Zayn mama.
Pavarčiau akis ir vėl žvilgtelėjau į Zayn. Jis kažką tyliai pasakė savo mamai, o ji tik piktai žvilgtelėjo į mane ir apsisukus paliko mudu kambaryje vienus. Pažiūrėjau į laikrodį, kuris rodė po devynių vakaro.
-Ko tau reikia?-paklausiau dar kartą.
-Man reikia tavo pakabučio.
-Kam tau jis?-klausiu.
-Duok man savo pakabuti,-suurzgia žiūrėdamas man į akis.
-Ne,-sukryžiuoju rankas ir žvilgteliu į lovą, ant kurios gulėjo mano pakabutis.
Norėjau pirma jį pačiupti, bet Zayn buvo greitesnis.
-Jis mano Zayn. Atiduok,-atkišau ranką.
Jis tik suprunkštė ir žiūrėdamas man į akis perplėšė jį. Nepajutau, kai susigraudinau. Zayn pašaipei šyptelėjo numesdamas grandinėlė, o medalioną pasilikdamas savo rankose. Priklaupiau prie pakabučio ir paėmiau jį į rankas, kol tuo tarpu žmogus jį suplėšęs išėjo iš mano kambario. Nusivaliau riedančias ašaras ir atsiguliau į lovą. Tai buvo virš visko. Jis suplėšė mano pakabuti, kurį pats kelis kartus man grąžino. Žinoma, o ko galima buvo tikėtis iš jo. Zayn nėra geras vaikinas ir tai jau turėjau suprasti pradžioje mūsų pažinties. Jis viską apie mane žino, o aš nieko. O dar mano tėtis. Jis išsireiškė taip lyg būčiau niekas, tik mažas tarakonas jų gyvenime. Tas susitarimas jam svarbesnis už mane.
Pakilus iš lovos apsirengiau truputi šilčiau, nes vis dar jaučiausi ne per geriausiai. Atitraukiau užuolaidas ir atsisėdau ant palangės. Šiąnakt dangus nuostabus. Matau pilnatį, kuri apšvietė mane ir daug mažyčių spindinčių žvaigždžių. Norėčiau išeiti į lauką. Pažiūrėjau žemyn į žemę pamatydama vilką. Tai tas pats vilkas, kuris buvo vakar. Jis žiūrėjo tiesiai į mane. Tyliai pradariau langą iškeldama kojas ant stogo. Galbūt man pavyktu nulipti? Lėtai čiuoždama užpakaliu priartėjau prie stogo krašto. Turėčiau bijoti vilko sėdinčio apačioje, bet nebijojau. Atvirkščiai mane traukė prie jo.
Pažiūrėjusi žemyn atsidustu. Čia kažkur tris metrai. Negaliu šokti, nes tikriausiai išsilaužčiau koją. Apsidairiusi pamatau kopėtėles vijokliui. Prišliaužiu prie jų ir lėtai uždėdama kojas nulipu. Nebuvo taip sunku. Atsisuku į vilką, kuris suurgzdamas prieina prie manęs. Tiesiu ranką tikėdamasi jį paliesti, bet būnu nublokšta jo. Atmerkiau akis pamatydama vilko snukį priešais mane. Gyliai kvėpavau, bet ne dėl to, kad bijočiau jo, o dėl to, kad buvau nepasiruošusi jo tokiam puolimui. Pakėliau savo ranką paliesdama jo gaurus.
-Geras vilkas,-sušnabždėjau.
Jis nulipo nuo manęs atsisėdamas ir pavizgindamas uodega. Gerai... Atsisėdau sukryžiuodama kojas ir pasitvarkydama suveltus plaukus.
-Kaip tu čia patekai?-sumurmėjau žinodama, kad jis neatsakys.
Paglosčiau jo galvą gaudama iš jo lyžtelėjimo per žandą. Sukrizenau prisislinkdama arčiau jo. Nesu mačius vilko, kuris taip prileistu žmogų.
-Pavadinsiu tave Kudliumi,-šyptelėjau.
Vilkas atsigulė ant žemes, o aš šalia jo. Atrodau, kaip beprotė, bet tai pirmas kartas per tiek laiko, kai pagaliau jaučiuosi laiminga. Esu lauke su vilku, kuris turbūt gali mane papjauti ir jaučiuosi laisva. To aš ir noriu. Būti laisva.
Prabundu nuo saulės spindulių. Pramerkiu akis pamatydama, kad esu lovoje. Kas per velnias? Atsisėdu pažiūrėdama į laikrodį. Dabar septynios ryto. Kaip aš čia atsiradau? Vakar aš buvau lauke su Kudliumi, o dabar guliu lovoje lyg nieko nebūtu nutikę. Aš tikrai nesapnavau.
Pakilusi nuo lovos nueinu į vonią. Atsuku čiaupą ir pakišusi rankas sudrėkinu jas. Nusiprausiu veidą, kuris parodo, jog man miego trukumus, bei išsivalau dantis. Turiu paskubėti antraip pavėluosiu į darbą.
Nubėgusi į kambarį apsirengiu parastus rūbus, o plaukus susirišu į netvarkingą kuoduką. Pasižiūriu į veidrodį pamatydama juodus ratilus po akimis, bet nekreipdama per daug į tai dėmesio nusileidžiu žemyn susitikdama Zayn ir jo motiną.
-Kur susiruošei?-paklausė Zayn.
JAU EINU Į GALĄ KETVIRTO SKYRIAUS! PENKTAME BUS DAR DAUGIAU PASLAPČIŲ IR VEIKSMO!!
