newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

53. Neteisinga

CHAE-YEON

PO...

143 dienų

Sėdėjau priešais Myeong, kuri kavinėje ruošė baigiamąjį projektą, kad gautų paskutiniuosius kreditus. Ankstų rytą čia beveik niekas nesilankė, dėl to mes galėjome pasėdėti tyloje. Girdėjosi tik tušinuko skrebenimas į draugės užrašinę ir užpilamos kavos šnypštimas už prekystalio.

Tyliai atsidusau ir šaukšteliu pamaišiau jau spėjusį atvėsti savo gėrimą. Galvą slėgė sunkios ir bjaurios mintys, kurios manęs nepaliko jau nuo pat vakar ryto.

Jaučiausi keistai išdavusi Jihun. Kažkodėl pastaruoju metu maniau, kad pagaliau pradėjau justi jam kažką, kuo galėčiau atsakyti mylinčiam vaikinui. Galvojau, kad galbūt mes pralaužėme draugų sieną, kuri mus taip ilgai skyrė. Bet po vakar dienos nesu tokia tikra. Kai grįžau po paskaitų atgal į savo butą, Jungkook vis dar miegojo mano bute. Tačiau vos įžengiau, jis pramerkė akis ir iki pat vakaro nepaleido manęs iš savo glėbio, iki kol užmigo. O išėjo tik šiandien.

Niekam nepasakojau apie vakar naktį. Iškart apie tai pagalvojus, pajusdavau karštį suplūstant man į skruostus ir taip ir nežinojau, kas įvyko ir kas mes vėl esame vienas kitam.

- Ar mums dar ne laikas? - paklausiau, sulamdydama popierinį kavos puodelį ir grįžtelėdama link durų.

Ji trūktelėjo pečiais, tačiau vistiek susikišo daiktus į rankinę. Mes patraukėm prie durų, o aš jaučiau nevaldomą jaudulį ir gniaužiau kumščius, vis iš naujo permąstydama kaip turėsiu jam atskleisti tiesą.

*

Po pusvalandžio aš jau neramiai vaikštinėjau po šiaurinį pastatą, kur Jihun ir turėjo vykti pirmoji paskaita. Myeong pasiliko su Wook, kur jos siurbčiojo penktą kavos puodelį ir nenuleisdamos pavargusių akių, spoksojo į kompiuterių ekranus.

Mindžiojau savo baltus batų galiukus ir trypiau vienoje vietoje, niekaip negalėdama sulaukti Jihun. Tryniau rankas ir iki kraujo nukramčiau lūpas, iki kol lauktasis vaikinas pasirodė koridoriuje.

Apsirengęs lengvai prasagstytais marškiniais ir suglostęs plaukus atgal, jis atrodė ypač patraukliai, bet jokių keistų šiurpuliukų man nebekėlė. Tik mano senai nekenčiamą baimę.

- Jihun! - sušukau ir jis staigiai pasuko savo tamsias akis tiesiai į manąsias, iš karto pastebėjau džiaugsmą ir bekylančią jo mielą šypseną.

Jis lengva ristele atbėgo prie manęs ir pačiupo į glėbį, tvirtai suspausdamas ir tyliai nusikvatodamas.

- Atrodai daug geriau, - pastebėjo ir mirktelėjo, - daug laimingesnė. Gal tada šiandien teiktumeis mane kažkur nusivesti?

Iš karto pajutau kaip mano kūną sukaustė stresas ir iš instinkto, stumtelėjau jį šalin nuo savęs. Jihun stebėjo mane smalsiai ir supratau, kad visai nesitikėjo tokios reakcijos.

- Nežinau ko tikiesi iš manęs, Jihun, - sumurmėjau, liūdnai žiūrėdama jam į akis.

Jis cis dar narstė po mano žvilgsnį, ieškodamas atsakymų ir stengdamasis suprasti, kokią žinią jam perduodu.

Tačiau mačiau, kad jis patikėti nenori.

- O ko nori tu? - tiesiai paklausė. Jaučiausi tartum maža pelytė, prispausta į kampą stipraus liūto, kuris vaikė mane ir žaidė.

Atsidusau ir lengvai patapšnojau jam per nugarą ir jaučiau lyg su kiekvienu prisilietimu, vis labiau jį žaločiau ir žeisčiau.

Man jau laikas, Jihun. Atleisk, bet turi mane  suprasti. Kad ir koks nuostabus tu man bu
Ūtum, man jau metas tave palikti, aleumdaun sonyeo.

Galvoje praskriejo prisiminimas, kaip pirmą kartą susitikau šį padūkusį berniuką.

"- Kur einate, panele?

Atsisukau ir pamačiau juodaplaukį iš apsaugos stovintį ir spoksantį į mane.

- Tik išmesiu gumą, - atsakiau.

Priėjusi pilką šiūkšliadėžę, ją išspjoviau.

- Jums tokie dalykai neturėtų rūpėti, - dar burbtelėjau sau po nosimi ir grįžau atgal.

- Bet rūpi, - atkirto jis."

Šyptelėjau ir nevykusiai sukikenau, o jis susiraukęs, pakėlė vieną savo antakį. Bet nors jis ir nenusišypsojo man atgal, bet puikiai suprato apie ką aš mąstau.

- Visada liksiu tavo draugu, Chae-Yeon. Prisimink tai, - pasakė ir mačiau, kad jam buvo iš ties sunku tarti tuos žodžius, - ir jei jis tave vėl įskaudins, perduok jam, kad žinau, kur jis dirba.

Nusijuokiau ir kumštelėjau jam į pašonę. Tada prisitraukiai artyn ir suspaudžiau jį glėbyje, tarytum paskutinį kartą aš jį rėgėčiau. Supratau, kad paskutinį kartą galiu jį taip glausti ir kad tai mūsų atsisveikinimas. Bent jau kuriam laikui.

Labai daug mano sprendimų buvo neteisingi. Susitikinėti su Jihun ir iškeisti savo tikrąją meilę į jį, leisti Jungkook pasielgti taip kvailai... tai buvo kvaili mano poelgiai.

Bet aš dar turiu laiko tai ištaisyti.