newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

52. Skauda dar labiau kai tu šalia

CHAE-YEON

PO...

142 dienų

Šiandien ryte atsikėlusi, su milžiniška šypsena prisiminiau praėjusią vakar dieną. Išsiviriau puodelį arbatos ir tupėjau šalimais palangės, susisukusi į kokoną su savo taškuota antklode. Laikrodis rodė tik šeštą ryto, dėl to turėjau dar daug laiko ramiai pabūti prieš paskaitas.

Areum išsipasakojau viską, o ji padarė tą patį. Apie kylančias baimes, skausmus, Jungkook, Jihun ir universitetą. Ji mane išklausė, bet nors ir nieko nepasakė, bent jau žinojau, kad ji mane palaiko ir supranta. Toks džiaugsmas kilo viduje pagalvojus, jog pagaliau mes nebesipykstame. Gal kol kas negrįžome visai į senas vėžes, bet bent jau bandome atgaivinti draugystę.

Sudrebėjau kai pro atidarytą langą papūtė žvarbus sausio vėjas. Sniego jau nebuvo likę, tačiau žiema nusprendė pasilikti. Keliais lakstė tik keli automobiliai, o dangus dar spindėjo tamsiu mėliu.

Krūptelėjau nuo pasigirdusio staigaus beldimo prie mano laukujų durų. Iš pradžių pamaniau, kad galbūt pasirodė, bet po kelių sekundžių įsiveržėlis dar kart pabeldė. Atsistojau ir priėjau prie durų, atsargiai ir pasistebusi ant kojų pirštų pažvelgdama pro akutę. Širdis suspurdėjo ir aš nurijau kylantį gumulą gerklėje.

Ten stovėjo Jungkook.

Su savo įprastais rūbais, jis vis silpniau ir silpniau beldė į duris ir jo skruostais ritosi karčios ašaros. Maniau, kad jis juokėsi, bet įsiklausiusi, supratau, kad vaikinas tyliai raudoja ir kūkčioja.

Širdį tartum spaudė stiprūs gniaužtai, man skaudėjo matant jį tokį palaužtą. Tyliai atrakinau ir atvėriau duris, pro tarpelį matydama jį. Greitai jis pastebėjo, kas atidariau duris ir užverktom smalsiom akim spoksojo į manąsias.

- Ar galėčiau užeiti? - sumurmėjo ir prisispaudė dar arčiau tarpelio, taip priversdamas mane šiek tiek atsitraukti.

- Nemanau, kad tai gera idėja, Kook, - atsakiau ir norėjau užverti duris, bet jis spėjo įkišti savo ranką.

Jis suėmė maniškę ir švelniai spustelėjo, tarsi nebyliai maldaudamas.

- Nebūk tokia užsispyrusi, Chae-Yeon, - tarė ir aš išplėšiau savo delną iš jo.

- Tai kodėl tau nepradėjus susitikinėti su kita įžimybe, kuri nebus tokia užsispyrus ir tiesiog palikti mane ramybėj? - paklausiau ir piktai žybtelėjau akimis.

Norėjau užtrenkti durimis, bet jis vis dar buvo į tarpdurį įkišęs savo ranką, dėl to jos tik atsitrenkė į jo pirštus. Mačiau, kad ašara ištryško iš jo akių ir kad jis sukandęs dantis vis dar kentė skausmą.

- O tu tik to ir nori? Kad susitikinėčiau su kokia pasipūtusia žvaigžde, kuriai rūpėtų tik kiek pinigų uždirbu? - jis prunkštė ir nuleidęs akis ieškojo žodžių, kuriais liejo savo mintis ir susikaupusį pyktį, - O aš noriu visai ne to!

- Tai ko tu nori?

- A-aš... aš... tavęs noriu!

Jis staigiai vienu mostu atplėšė duris ir suklupo verkdamas. Jungkook įrėmė savo galvą man į pilvą, rankomis apsivydamas mano juosmenį ir visiškai supančiodamas mane. Ir toliau tyliai raudojo. Sustingusi stovėjau ir bijojau net krustelėti.

- Kodėl tada tu išsiskyrei su manimi? Kodėl mane palikai? - paklausiau jo ir pajutau kaip mano skruostu nusirito vienišas vandens lašelis, kuris nukrito į vaikino tamsius plaukus.

- Nes aš bijojau! - suriko jis, neatsitraukdamas nuo manęs. Tartum bijotų jog jai vėl paleis, artyn nebeprisileisiu.

Atsidusau ir paglosčiau jam plaukus, užkišdama už ausies.

Net nepajutau kaip jis atsistojo ir stipriai prispaudė mane prie savo krūtinės. Jis bučiavo mano skruostus, nosį, akių vokus, kaktą, kaklą... tačiau man to neužteko ir jaučiau, kad noriu dar daugiau.

Bet netrukus jis liovėsi bučiavęs ir dar garsiau sukūkčiojo, išleisdamas stiprią raudą ir toliau liedamas ašaras. Nusivedžiau jį prie sofos ir jis atsigulė, o aš padėjau jo galvą ant savo kelių. Murmėdama pasakojau viską, ką mes kartu patyrėme ir jutau kaip mažas vypsnis atsiranda mano veide. Bergždžiai bandžiau įpūsti ir sugrąžinti džiaugsmä ir pozityvumą, kurį anksčiau matydavau jo veide, nepaliaujamą aistrą šokiams ir dainavimui, tačiau viskas buvo kažkur dingę. Jo papilkejęs, sudiržęs ir neįskaitomas veidas nerodė jokių emocijų. Kad jis gyvas rodė tik kartkartėmis pasirodanti menka šypsena ir sunkiai besikilnojanti krūtinė.

Jo kvėpavimas palaipsniui lėtėjo netrukue Jungkook paniro į neramų miegą. Dar šiek tiek pasėdėjau šalia, bet po kelių minučių nukėliau jo galvą ir atsargiai padėjau ant sofos. Pačiupau savo antklodę ir užklojau vaikiną, apkamšiau ir jis šyptelėjo, kažką tyliai burbėdamas pro miegus.

Grįžau atgal prie lango, pro langą vis dar pūtė vėjas, kuris dabar žaidė mano plaukais ir pižaminiais marškiniais. Nors jutau besiskerbiantį šaltį, tačiau širdyje buvo šilta, o oda dilgsėjo nuo Jungkook paliktų bučinių. Atsidusau iš palaimos ir siurbtelėjau atvėsusios arbatos. Saulė jau kilo iš už aukštų dangoraižių, o tamsa traukėsi tolyn, užleisdama vietą artėjančiai naujai dienai.