newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

43. Mama

CHAE-YEON

PO...

79 dienų

Sėdėjau ant kietos plastikinės kėdės ligoninėje. Nuobodžiai leidau čia jau valandą ir spėjau išnagrinėti kiekvieną mažytę detalę, esančią šiame koridoriuje. Paveikslai žmonių, išgyvenusių sunkias operacijas kabojo ant baltai išdažytų sienų, aukštos lubos, keletas suklerusių fotelių su kėdėmis, voras, ramiai sau ropojantis grindimis... Kosėjantys žmonės žiopsojo į kabinetų duris ir žvilgsniu maldavo, kad kuo greičiau būtų įleisti vidun ir apžiūrėti medikų. Pasitaisiau savo baltą kaukę. Ją užsidėti mane privertė Jihun. Nekenčiau tų kaukių tik dėl to, jog jaučiausi tartum tyčiočiausi iš tų nesveikų žmonių. Tarsi kažkokiu būdu nuo jų atsiribodavau ir aiškiai parodau, kad nenoriu apsikrėsti. Bet gal čia dar viena mano išsigalvota beprasmybė.

Jihun. Tas vaikinas tikrai smarkiai susuko man galvą. Nuolat besišypsantis ir nesąmones tauzijantis patrakėlis kiekvieną dieną žavi mane vis labiau ir jaučiu keistą trauką, kurią darosi sunku slopinti. Noriu su juo leisti laiką. Man net nereikia nieko kalbėti, nes jis visuomet turi man ką papasakoti. Lankomės muziejuose ir kavinėse, kartais pagaunu save į jį spoksant kai ruošiame projektus susitikę. Kad atsitokėčiau kartais reikia ir per galvą sau padaužyt. Vis dar nesu įsitikinusi koks keistas reiškinys mus sieja, bet per daug į tai ir nesigilinu. Leidžiu laisvai viskam tekėti ir plaukti pasroviui, o jei kažkas rimtesnio nutiks, tai ir tegul. Nors tie prakeikti prisiminimai apie Jungkook įkyriai iškyla atmintyje, stengiuosi juos nustumti tolyn nuo savęs ir pamiršti. Bet kad ir kaip norėjau pripažinti, kad iš tiesų jo atsikračiau, negalėjau. Nes mano mintyse jis lankėsi kasdien ir tai mane erzino. Troškau jį užmiršti ir ištrinti, kaip paprastą pieštuką nuo popieriaus. Tarsi jis būtų tik nevykusi klaida. Žinojau, kad turiu judėti tolyn ir vėl pradėti normaliai gyventi.

Pastaruoju metu daug laiko leidau su tuo patrakėliu vaikinu ir nuoširdžiai pripažįstu, kad tas laikas buvo palydėtas juoku. Man patiko su juo būti. Iš jo žvilsgnio, supratau, kad Jihun puoselėja šiltus jausmus, bet kol kas laikiausi padoraus atstumo, nežinodama, kaip turėčiau elgtis. Jis buvo kantrus ir neskubino manęs, nors kartkartėmis tikrai rodydavo, ko nori ir ko siekia.

Atsidusau ir vėl pakeičiau sėdėjimo pozą, kai suskaudo kojų raumenis. Koridoriuje girdėjosi tik tylus žmonių šnabždesys ir nuolatinis mano pirštų barbenimas į kelį.

Nors čia su manimi sėdėjo nemažai žmonių, bet aš vienintelė rymojau šalimais psichologo kabineto ir nekantriai laukiau iš ten išeinančios personos. Tai tik antra rebilitacija, o Yoongi jau jaučiasi šiek tiek geriau. Bet tai tik žodžiai ir tiksliai nežinau, ar iš tiesų tos valandėlės leidžiamos su psicologu kiekvieną savaitę, darė poveikį jo sveikatai. Bet tikėjausi geriausio ir dažniausiai jį lydėdavau. Nors užeiti man neleisdavo, bet jis jausdavosi geriau, žinodamas, jog esu netoliese. Turiu didžiulę viltį, kad su nuolatiniais seansais, jis pradės sveikti.

Šoktelėjau nuo kėdės, kai per koridorių nuaidėjo mano telefono skambesys. Melodija nuvilnijo aukštomis lubomis ir paliko nuolatinį einantį skambesį, kuris atkreipė kiekvieno tenais sėdėjusio asmens dėmesį. Atsitokėjusi, sugrabaliojau mobilųjį ir greitai atsiliepiau net nežvilgtelėdama į skambintojo vardą, paprasčiausiai norėdama atsikratyti smalsių žmonių žvilgsnių. Atsistojau ir nusismaukusi kaukę žemiau, pridėjau telefoną prie ausies ir pasitraukiau atokiau.

- Kas čia? - paklausiau.

- Mama, kvailute. Čia skambina tavo mama, - kitam ragelio gale išgirdau skambų moters juoką, palydėtą sunkiu kosuliu.

- M-mama? - myktelėjau ir paklausiau pirmo galvoje iškilusio kvailo klausimo, - ar tu sergi?

- Tik pasigavau kažkokį kosulį darbe šiandien, nieko rimto, - nuramino mane ji ir galėjau prisiekti, kad menka šypsenelė pasirodė jos veide.

Spoksojau bukai į grindis ir svarsčiau, ką turėčiau pasakyti ar ką norėtų išgirsti mama. Vis dar jaučiausi įskaudinta dėl to, kaip ji mane išlydėjo, nes ji nebuvo patenkinta mano pasirinkimu, kad išvažiuosiu studijuoti į Korėją. Bet dabar ji visai neatrodo liūdna ar pikta, labiau... laiminga. Pasiilgau jos ir norėjau, kad ji jaustųsi gerai. Tačiau nesugebėjau savęs sulaikyti nuo šio klausimo, išsiveržusio iš mano burnos:

- Kodėl paskambinai?

- Pati nežinau. Ilgai nenorėjau kištis į tavo gyvenimą, nes beveik visą laiką taip dariau... maniau, kad nori pabūti viena, be manęs. Bet dabar neiškenčiau ir paskambinau, - gilus atodūsis nuskambėjo telefone, - nekalbėkime apie tai. Tiesiog pasidžiaukime, kad vėl kalbamės. Pasakok man viską, kas nutiko. Negaliu patikėt, kad šitiek laiko tavo balso negirdėjau.

Nežinojau nuo ko pradėti. Su savo motina nešnekėjau nuo pat vasaros pabaigos, o jau ir lapai spėję nuo medžių nukristi. Niekaip nesuvokiau kaip pasiilgau jos iki šios akimirkos ir tada norėjau viską mesti, išskristi atgal ir pajusti šilumą ir palaikymą, kuris visada sklisdavo nuo tos magiškos žmogystos - mamos. Nuveikiau tiek daug, bet nežinojau ką pasakoti.

- Na, aš nesenai pradėjau projektinį darbą universitetui ir susiradau naujų draugių - Myeong ir Wook. Taip pat ir draugą Jihun, - bėriau jai visas kilusias mintis, - Man patinka universitete nors čia ir sunku, o spaudimas nemažas...

- O kaip tu jautiesi? - nutraukė mane mama, - visus prisiminimus man papasakosi kai susitiksim, Chae-Yeon.

- Susitiksim? Kada?

- Norėjau tave pakviesti atšvęsti Kalėdų drauge šiais metais. Anksčiau jas šventei su Kim, bet dabar jį matai daug dažniau, dėl to gal nori grįžt į Santa Moniką bent trumpam? - su viltimi paklausė.

- Žinoma, kad norėčiau. Labai pasiilgau namų, - tyliai sumurmėjau.

- Gali ir atsivešti Jungkook arba draugę su savimi, - nerūpestingai pridūrė.

Jos žodžiai buvo tokie paprasti ir niekuom neypatingi, nelinkintys man nieko blogo, bet sukėlė didelį skausmą, lyg ietis būtų suvaryta tiesiai man į širdį. Supratau, kad mama dar nieko nenutuokia ir kaip sunku bus kam nors apie mūsų išsiskyrimą papasakoti, bet nenorėjau apie jį kalbėti dabar.

- Hmm, aš dar pagalvosiu, - pasakiau.

- Gerai, pranešk ką nuspręsi, brangioji, - tarė ir netrukus keli pyptelėjimai nuskambėjo, skelbiantys, kad mūsų trumpas pokalbis baigtas.

Ir nežinojau, ar man juoktis iš savo apgailėtinos padėties, ar verkti iš laimės.

---

A.Ž.

Uhhhhhhh.... na ką gi, tikiuosi dalis patiko kaip visada. Jau suplanavau visas šios istorijos dalis ir tik norėjau paklausti, ar norite žinoti kiek tiksliai dalių bus, o gal palikti tai paslaptimi? Rašykit komentaruose. :D Kol kas kelsiu jas kiekvieną savaitgalį (tik šiandiena išimtis) nebent atėjus atostogoms sulauksit dviejų į savaitę. Taip pat, parašykit kokių dainų dabar klausot, reikia naujų! <3