newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

28. Artima siela

Klausykite☝

CHAE-YEON

PRIEŠ...

0 sekundžių

- Oho! Butas tikrai neblogas, sesut, - pagyrė Hwan vos įžengęs vidun į mano pasigėrėjimo vertą būstą.

Galbūt jis ir nėra toks modernus ir tikrai neprilygsta mano tėčio didžiuliems namams, bet kažkodėl vistiek man atrodė daug geresnis nei kitų.

- Juk aš tą ir sakiau! - sušuko eidamas tėtis ir pasipūtėliškai paglostė kambario sieną.

Taip, jis tikrai džiaugiasi, kad surado šį butą. Kad ir kaip nenoriu pripažinti, bet džiaugiuosi ir aš.

- Ačiū tik tau, appa! - surikau jam atgal ir stipriai apkabinau kiekvieną iš jų.

Hwan apsidairė ir įdėmiai apžiūrinėjo butą, būtinai pakeldamas kiekvieną pastatytą daiktą ar nubraukdamas po akim pasimaišiusią dulkę. Tėtis atvežė man žalią sofą ir mažą stiklinį valgomąjį stalą su dviem kėdėmis, kuriuos įtalpinau savo salione. Taip pat pridėjo ir keletą jų šeimai nereikalingų indų, kurios spėjau tvarkingai sudėlioti virtuvės spintelėse. Kadangi lovos dar vis neturiu, pasiėmiau čiužinį ir pasitiesiau miegamąjame. Vienintelis kambarys kuris kol kas atrodo pilnas, yra vonios kambarys. Jame viskas jau buvo - dušas, tualetas ir kriauklė. Esu patenkinta kaip viskas atrodo ir džiaugiuosi, kad tėtis, Nayeon ir Hwan padeda man įsikurti. Nusiunčiau kelias nuotraukas ir žinutes mamai, bet kol kas atsako nesulaukiu. Tai mane gan liūdina, bet gal ji tik neturi laiko..?

Kol tėtis besigraudinantis ilsino ranką man ant peties, jis kartojo man:

- Mano mažoji mergytė jau užaugo.

- Tėti, prašau, nekartok daugiau to. Man tai irgi nėra labai linksma, - atsidusau ir stipriai patryniau jo nugarą, bandydama nuraminti.

Atsipalaidavęs ir nustojęs braukti karčias ašaras (taip ir nesuprantu ar jis iš ties verkė, ar tik apsimetinėjo), tėtis nusišypsojo.

- Gaila, kad negalim pasilikt ilgiau, man treniruotė. Bet aplankysim tave kaip tik galėsim greičiau, - prižadėjo brolis.

Supratingai linktelėjau atsisveikindama ir išlydėdama juos. Tėtis paliko trumpą pakštelėjimą man ant kaktos ir jie abu netrukus išėjo. Vos pasilikau viena, lengviau atsikvėpiau ir šyptelėjau pati sau, džiaugdamasi pasilikusi viena, bet tuo pačiu ir ramindama, kad nepasileisčiau į paniką.

Aš pagaliau savo bute. Pagaliau aš iš tiesų gyvenu viena. Mano taisyklės, mano kambariai, mano pinigai... Bet tai taip pat ir reiškia mano mokesčius, o tai nėra taip smagu, toptelėjo nemaloni mintis ir aš susiraukiau. Jeigu jau gyvenu savarankiškai, ar tai reiškia, kad esu pilnai suaugusi? Pati kol kas dar tokia nesijaučiu, dėl to tikiuosi, kad ne.

Visas mano naujasis butas buvo nukraustytas dėžėmis, kurias man taip pat ką tik atvežė ir sunešė tėtis su broliu. Šiandien jaučiausi per daug pavargusi, kad jas pradėčiau kraustyti, bet nenorėjau visko pasilikti rytojui. Dabar labiausiai norėjau tik eiti į savo ramų miegamąjį ir užmigti ilgu žiemos miegu. Nors tiesą sakant, ne. Visai ne ramiam ar tyliam, nes vos su senole sutvarkėm reikiamus dokomentus ir ji išėjo sau laiminga su mano pinigais kišenėj, supratau, kad turbūt ramybės apskritai nesulauksiu. Iš visų pusių mane supo garsai, nesvarbu ar tai buvo pravažiuojančio traukinio ūžesys, ar kaimynų juokas. Aš galėjau puikiai, net ir neužeidama pas savo naujuosius kaimynus, sužinoti apie ką jie kalbasi ar kur šią naktį ruošiasi eiti. Gal ir galėjo būti blogiau, bet vistiek visiškai nebuvau pratusi prie tokios garsų maišalynės.