newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

33. Rūmų princas

Klausykit☝

CHAE-YEON

PO...

26 dienų

- Ar galėčiau tau užduoti vieną klausimą?

- Ar tikrai nori užduoti tik vieną klausimą? - paerzino mane jis ir aš paniekinamai prunkštelėjau.

- Dienos neužtektų visiems man kilusiems klausimams atsakyti, - atkirtau.

Jis garsiai nusikvatojo ir tai mane dar labiau įsiutino.

Atsidusau ir nusibraukiau ranka upeliais žliaugiantį prakaitą. Kodėl būtent šiandien turėjo pasitaikyti tokia karšta diena? Sunki medžiaga vilkosi man po kojomis ir kiekvienas žingsnis kas kart darėsi vis sunkesnis. Buvau apsirengusi pastelinių spalvų, rožinės, melsvos ir geltonos, hanbok - tradicinį korėjiečių rūbą. Plačios rankovės karojo ant rankų, sunki suknia didelėmis klostėmis krito iki pat žemės, nesuteikdama man jokios formos, dėl to jaučiausi tarsi bulvių maišas. Plaukus susirišau į kasą ir ji, permesta per petį, siekė mano nugaros vidurį.

Vis klausiau savęs, kodėl po tiek įkalbinėjimų sutikau su juo susitikti? Galėjau, kaip visada, sugalvoti kokią nors priežastį dėlko esu užsiėmusi ir paprasčiausiai atsisakyti. Bet kažkodėl to nepadariau, pridūriau mintyse ir susiraukiau.

- Vistiek neturiu kito pasirinkimo. Nagi, klausk, - nusileido jis.

- Pirmiausia, kodėl aš turiu vilkėti hanbok? Ir kur mes einame?

Jis šyptelėjo tarsi tokių klausimų ir būtų tikėjęsis.

- Turiu pripažinti, jog niekada nemačiau nieko gražesnio už tave vilkinčią hanbok. O šios spalvos taip pat labai tinka prie tavo spalvotų sruogelių, - tarė, susukdamas mano kasos galą ant savo ilgų ir laibų pirštų.

Mano pilve suplazdėjo drugeliai ir pajaučiau kaip karštis suplūdo į skruostus. Nors toks menkas ir silpnas jo prisilietimas, jis man sukėlė stiprų širdies plakimą. Šypsena kėsinosi pasiglemžti mano pyktį ir jam nusileisti, tačiau tada prisiminiau, kad vienintelis Jungkook man taip darydavo. Jo mėgstamiausias pomėgis buvo žaisti su mano įvairiaspalvėm sruogelėm ir aš pasijaučiau... kalta. Greitai atitraukiau vaikino rankas nuo savo plaukų ir bandydama išvengti nejaukios tylos, pasakiau:

- Nebandyk išsisukinėti nuo mano klausimų pataikaudamas, aleumdaun sonyeon.

Bet atrodė jog jis net nepastebėjo mano grubaus gesto ir pasididžiuojančiai paaiškino, tartum tai būtų akivaizdžiausias dalykas:

- Aišku, kad taip esi apsirengusi, jog galėtum įeiti nemokamai. Sakei, kad taupai pinigus, aš to nepamiršau ir pasirūpinau. Mes einame į Gyeongbok rūmus, Chae-Yeon.

- Ką tu turi omeny, taupyti pinigus? Kaip aš galiu juos sutaupyti ateinant čia su hanbok? - ironiškai nusijuokiau.

- Visos merginos, atėjusios į Gyeongbok taip apsirengusios, įleidžiamos vidun nemokamai, pabo, - pasakė jis, tyliai sukikendamas.

- Kažkodėl niekur nematau, kad bent viena mergina būtų apsirengusi taip kaip aš, - atšoviau, - nemanau, kad tavo planas išdegs.

Vaikinas pavartė akis ir nieko nebeatsakė, taip leisdamas mūsų pokalbiui nutrūkti ir mums abiems atskirai paskęsti savo mintyse. Tada atėjo mūsų eilė.

Jis susimokėjo už įėjimą, o draugiškas vyras su žilstelėjusiais plaukais ir drebančiomis rankomis, mane apdovanojo šilta šypsena ir nusilenkė. Padariau tą patį ir jau norėjau išsitraukti piniginę, bet vyras pakratė galvą, tyliai nusijuokdamas ir mostelėjo ranka, kad praeičiau. Padėkojusi, skubiai praėjau vidun. Bent jau dėl nemokamo įėjimo jis nemelavo, pasakiau sau mintyse ir susiraukiau.

Praėjome pagrindinį pastatą primenantį vartus ir apžiūrėję jį, patraukėme toliau. Čia buvo daug medžių, tiltų, įvairiausių dydžių konstrukcijų ir pastatų, tvenkinių... Kiekviena smulkmena žavėjo savo subtilumu, vertė sustoti ir pasigrožėti. Vis dėlto, kaip gerai, kad šiandien pasitaikė tokia saulėta diena, pataisiau savo ankstesnes mintis. Nors kartais sulaukdavau keistų žvilgsnių dėl savo aprangos, nekreipiau dėmesio.

Nors jis buvo susimąstęs ir įdėmiai stebėjo aplinką, man susikoncentruoti ties nuostabia architektūra ir puikiai sutvarkyta gamta, neleido vienintelis mane blaškantis objektas - jis.

Jihun, apsivilkęs džinsinį švarką su raudonais marškiniais ir juodomis kelnėmis, ramiai žingsniavo šalia manęs. Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo jo. Sunku suvokti buvo, kiek jis vis dėlto pasikeitė per visus tuos mėnesius kol jo nemačiau. Vešlūs juodi plaukai, krito jam ant akių ir jis vis juos žerdavo atgal, bet jo tai visai neerzino. Ūgiu jis mane smarkiai pranoko. Nors anksčiau buvęs nežemas, dabar mano galva siekė jam tik pečius. Kaip jokia modelių agentūra jo dar nepasičiupo, paprastai vaikštant miesto gatvėmis? Griežti veido bruožai, putlios lūpos ir nuostabus balsas vertė kiekvieną merginą atsisukti ir nužvelgti jį nuo galvos ligi kojų. Kažkodėl tokie žvilgsniai mane priversdavo jaustis pavydžiai, o jei tik jis pažiūrėdavo į kažkurią merginą atgal, dar labiau įširsdavau. Nors žinojau, kad taip jaustis neturėčiau.

Nors puošniai apsirengusi buvau aš, šalia Jihun jaučiausi kaip niekas, o mintyse įsivaizdavau kaip gerai jis atrodytų su hanbok, bet ir dabar, pasidabinęs visiškai paprastais rūbais, man priminė šių rūmų princą. Kurį laiką, tyliai į jį žiopsodama, įsivaizdavau kaip Jihun, apsirėdęs kario šarvais, puola gelbėti manęs nuo didelio drakono.

Staiga jis pasisuko į mane ir aš greitai nusukau akis, apsimesdama jog mane labai sudomino medis dešinėje. Nervingai trūktelėjau savo kuprinę į viršų ir vėl pajutau kaip ji nuslydo nuo mano pečio. Kai tik norėjau vėl ją pasitaisyti, pajutau, kad negaliu. Pažvelgiau atgal ir pamačiau jog Jihun laiko ją ir netrukus, išplėšęs iš mano gniaužtų, persimetė sau per petį. Jau norėjau protestuoti, tačiau jo miela šypsena mane nutildė.

- Chae-Yeon, aš tik paėmiau tavo kuprinę, tau visai nereikia taip rausti, - tarė.

Kaip jis drįsta?

- Aš tik nukaitau veidą saulėje! - sušnypčiau ir vėl nusisukau.

Pasigirdo tylus jo juokas ir aš pasileidau eiti greičiau, nenorėdama būti šalia jo. Bet kojoms susipainiojus tarp suknelės medžiagos, aš parkritau ir skaudžiai užsigavau kelį. Staiga pamačiau atsidūrusi šešėlyje ir pakėlusi akis viršun, pamačiau mane įdėmiai stebintį Jihun.

- Tai padėsi man atsistot ar ne? - pašaipūniškai paklausiau.

Jis nebyliai linktelėjo ir sukabinęs mūsų rankas, trūktelėjo mane į viršų. Jis daugiau nieko nebepasakė. Mane tai gan nustebino, juk anksčiau tik ir ieškodavo kada iš manęs pasišaipyti. Dabar tik keistai nužvelgė ir toliau ėjo.

- Kas tau neduoda ramybės, Chae? Matau, kad dėl kažko nerimauji, - sumurmėjo Jihun.

Žvilgterėjau į jį. Vaikinas atrodė šiek tiek suglumęs ir... nuliūdęs. Bet jo akyse tikrai mačiau ir rūpestį. Jis iš tiesų norėjo sužinoti kaip man sekasi ir kodėl taip jaučiuosi. Bandžiau įžvelgti klastą, bet jos nebuvo. Aš jam rūpėjau ir jis norėjo, kad būčiau nuoširdi.

- Tiesiog mes su Jungkook pastaruoju metu gan atsiskyrėm vienas nuo kito. Jis... jis kažkoks kitoks, pasikeitęs. Bet turbūt tai niekai, - gūžtelėjau pečiais ir sunkiai atsidusau.

Jis gailiai atsiduso ir pakedeno savo plaukus. Matėsi, jog ir tikėjosi tokių mano žodžių, visai neatrodė nustebęs.

- Jei taip jautiesi, pasikalbėk su juo. Pasakyk tiesą. Pačiai pasidarys lengviau, - pasakė, - ne vienas Jungkook pasikeitė, Chae-Yeon. Visi jie pasikeitė. Po to kai gavo naują vadybininkę, visiems pasidarė sunkiau. Tu irgi pasikeitei. Kai žiūriu į tave, nebematau tos nerūpestingos mergaitės.

Tada jis paėmė mano ranką ir prilietė prie savo lūpų. Pajautus šiltą bučinį savo delne, kažkas manyje nutrūko. Plyšo, tačiau negalėjau suprasti kas. Ir pajaučiau šaltą ašarą nusiritant mano skruostu ir stebėjau kaip ji tyliai nukrinto ant juodaplaukio rankos. Bet jis nubraukė ją ir apdovanojęs mielu ir raminančiu šypsniu, surakino mūsų rankas ir vedėsi tolyn. Jaučiausi tarsi būčiau tikra išdavikė, mačiau Jungkook veidą sau prieš akis, bet tik stipriau spustelėjau Jihun ranką.

---
A.Ž.

Nauja dalis! Komentuokit, man įdomu ką jūs manot!^^