newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

24. Svajonės ir netektys

Klausykit☝

CHAE-YEON

PRIEŠ...
10 dienų

- Tu išskrendi į Angliją? - sumišusi paklausiau ir atsikrenkščiau.

- Supraskit, tai mano vienintelė galimybė gyventi su tėvais, o aš to norėjau jau labai seniai...

Zara atrodė pasimetusi ir išsigandusi. O Zarą tokią matyti tikrai tikrai keista ir neįprasta, nes įpratusi stebėti šiurkščią ir užsiklendusią merginą, kuri tik padeda ištverti kietiems sunkų metą, o dabar pati tai išgyvena. Žinojau, kad nuo pat mažens ji Santa Monikoje gyveno su savo seneliais ir tėvai ją nuolat kviesdavo pas save, į Liverpulą, bet ji atsisakydavo. O dabar ji išvyksta pagaliau su jais susitikti, pagaliau atsigriebti už visus metus praleistus atskirai. Aš visada turėjau bent vieną iš tėvų šalia, o Zara gyveno kartu su savo seneliais ir tik du kart per metus gaudavo atviruką iš užmirštų tėvų.

- Aš net nežinojau, kad tu nori tenais gyventi... Nemaniau, kad tu to... iš ties nori, - tariau.

- Bet tai yra ko aš noriu. Tėvai nuolatos kalbėdavo apie Liverpulą, o atvykti į Santa Moniką negalėdavo tik dėl to, kad tas miestas jiems toks brangus... Dėl to galbūt... Galbūt tada...

Ji užstrigo ir susimąstė. Dar kart patrynusi akis rankomis ir nuvijusi visas ašaras kurios grasino pasirodyti, užbaigė sakinį:

- Galbūt tada aš suprasiu kuo tas miestas buvo toks svarbus ir kodėl jie paliko mane.

Linktelėjau, nurijusi gumulą susidariusį gerklėje ir stengdamasi išlikti stipri, pakračiau galvą išvydama pesimistiškas mintis. Ar dabar turėčiau žinią apie savo persikraustymą pranešti ir aš?

Peržvelgiau liūdnus draugių veidus, jos net negalėjo pažvelgti viena kitai į akis. Šarla, įskaudinta ir susigūžusi bandė tarsi pasislėpti, o Zara, neturėdama kur dėtis, nepatogiai muistėsi kėdėje.

- B-bent jau likome mes dviese, Chae, - pagaliau prabilo Šarla ir paėmusi mane už rankos, pamakalavo, stipriau sugniauždama tartum mažas vaikas.

Tai buvo paskutinis lašas man.

Karčių ašarų banga užliejo mane ir užpuolė čia, prie visų, visai man nespėjus pasiruošti. Jos tyliai tekėjo skruostais bandydamos nunešti liūdesį tolyn, bet jis niekur nesiruošė dingti. Jaučiau vien kaltę ir skausmą deginant man širdį ir persigandusi Šarla, žiūrėjo į mano drebančias rankas. Ji buvo įsikabinusi manęs, tarsi aš būčiau jos vienintelė viltis, vienintelis daiktas už kurio galėtų laikytis skęstantis žmogus. Bet ji nieko net nežino. Nežino visos tiesos.

Liūdnai pažvelgiau į draugę ir smarkiai sriūbaujant, pradėjau kalbėti. Papasakojau viską, nuo pat pradžios. Nuo to, kai būdama mugėje susiradau SNU, ir iki jų laiško, kad esu priimta. Merginos išklausė manęs nepertraukdamos ir nežiūrėdamos į mane. Galbūt joms buvo baisu... o gal šlykštu ir koktu pažvelgti į tokią bjaurią melagę kaip aš?

Po kurio laiko, Šarla sužiobčiojo:

- Jūs turbūt juokaujat?!

Mes nutilome ir įsižiūrėjome tiesiai. Aš supratau viską ką jaučia Šarla ir puikiai žinojau, kad jai skaudu. Bet būtų visai neprotinga jai tai išlieti ant mūsų. Nuleidusi galvą ir užmerkusi akis, meldžiausi, kad ji neišsilietų ir pamąstytų protingai. Bet aš žinojau kas mūsų laukia.

- Ačiū už tai, kad visos mane palikote! Visos palikote mane vieną! - suriko Šarla.

Susigraudinusi, ji piktai atsistojo ir iš aukšto su pagieža nužvelgė mus. Zara bandė ištaisyti padėtį ir iš paskos, pakilusi nuo kėdės, ramino ir sakė:

- Šarlote, tu negali pykti ant mūsų. Mes tik bandome įgyvendinti savo svajones... Juk to ir norime visos.

Ji nustūmė Zarą šalin ir sušnypštė:

- O aš svajojau, kad mes būsime geriausios draugės amžinai. Kad... Kad...

Ji mikčiodama net negalėjo tęsti sakinio, o išdavikės ašaros liejosi skruostais pildamos ir viešumoje parodydamos merginos išgyvenamą liūdesį su skausmu. Buvo labai liūdna ją nuvilti, bet jai taip pat reikia suvokti, kad mes visai nesame jos svajonė, taip kaip ir ji - mūsų. Jai reikia surasti tai, dėl ko ji kovos ir ko sieks, o to padėti mes negalime.

- Šarla, tokio dalyko kaip amžinai nėra... Jo paprasčiausiai nėra, - tyliai pasakiau.

Ji dar kartą pervėrė mane žvilgsniu ir jau atrodė, kad nori mesti mums dar vieną pašiepiantį žodį, bet jį nutylėjo. Mačiau kaip sunku jai vėl nepratrūkti ir laikyti jausmus su ašarom paslėptus. Puikiai supratau, kad jai šiuo metu reikia pagalbos ir palaikymo, bet kažkas viduje man neleido atsistoti ir prieiti prie jos, padėti ir paguosti. Kažkas man tai daryti draudė ir aš nejudėjau iš vietos. Aš jos nesulaikiau.

- Koks skirtumas. Tiesiog... Viso.

Ji grubiai pastvėrė savo rankinę ir net neatsigręždama, išėjo iš kavinės. Palikdama mus su Zara visiškai pasimetusias ir nežinančias ką viena kitai patarti. O ką iš ties tuo metu būtūmėm galėjusios padaryti ar viena kitai patarti?

Man nebe reikėjo meluoti. Kodėl vėl elgiausi taip neprotingai ir galvojau vien apie save? Juk žadėjau papasakoti savo geriausiom draugėm viską, o vėl laikiau daug ką nuslėptą. Kai tik noriu kažko geriau, gaunasi, kad tik dar labiau susimaunu.

*

Šis įtemptas vakaras išsunkė visą mano energiją ir nervus. Dar niekad nesijaučiau taip blogai ir nervuotai. Visiškai nesitikėjau, kad mūsų dvylika metų trukusi draugystė, pasibaigs šitaip. Net negalėjau normaliai atsisveikinti ar paaiškinti. O Šarla nesugebėjo manęs suprasti.

Einant namo, dar sulaukiau skambučio iš tėčio. Greitai pakėlusi ragelį, pasisveikinau:

- Labas, tėti.

- Sveika, Nari! Kaip sekasi mano geriausiai dukrytei? - džiaugsmingas balsas pasigirdo ir įžiebė menką vypsnį veide.

- Kol kas ne per geriausiai, bet...

- Nagi, tikiuosi, kad greitai viskas susitvarkys, - pertraukė mane, - bet aš turiu tau nuostabią naujieną.

Ar tokią dieną galėčiau sulaukti ir kažko gero? - pakėlusi antakį ir tyliai atsidususi, pagalvojau.

- Radau puikų butą tau! Jis netoli tavojo universiteto, aišku nėra toks kaip mūsų namai, bet tai būtų gera pradžia.

Butas? Nuosavas ir tik man? Būtų nuostabu, bet tikrai nenorėčiau, kad tėvams tektų už visą tai mokėti. Jau ir taip pasisekė, kad SNU patekau į nemokamą vietą. Tačiau juk negalėčiau visą laiką gyventi pas tėvus ir būti jų išlaikoma. Chae-Yeon, tu nuvyksi ir pasižiūrėsi tą butą, įkalbinėjau save. Negalima sugadinti geros nuotaikos tėčiui ir jo nuvilti, juk jis tik nori man visko geriausio.

- Gerai, tėti. Kai atskrisiu į Korėją, būtinai nuvažiuosiu pažiūrėti, - patikinau.

Greitai atsisveikinusi, įsikišau telefoną į kišenę ir susimąsčiau.

Galbūt ši idėja visai gera? Nuosavas butas tikrai skamba neblogai. Mano butad, mano taisyklės... Viskas mano. Būtų iš ties puiku, šyptelėjau.

Bet po gerų žinių sulauktų iš tėčio, į atmintį grįžo ir nemalonus įvykis su Šarla ir Zara. Įdomu, ką jos dabar daro? Kur yra? Ar jos ką nors papasakojo Liusi?

Negi tiek daug turėsiu paaukoti dėl savo svajonių? Išsikraustau gyventi į Korėją, bet netenku mamos ir jos palaikymo. Galėsiu bet kada susitikti su Hwan, Areum ir Jungkook, tačiau netenku Šarlos, Liusi ir Zaros. Kodėl viską man reikia tarsi iškeisti? Kodėl, kad gaučiau kažką, turiu būtinai kažką ir atiduoti?

Viskas darosi jau nebe pakeliama, pagalvojau toliau pėdindama takeliu.

---
A.Ž.

Hehe! Labai jūsų pasiilgau ir palepinau nauja dalim, nors gal ir ne tokia įdomia ir linksma, bet tikiuosi, kad buvo visai nieko. Ir taip pat šiek tiek naujo atskleidžiau apie Zarą. Gero jums artėjančio savaitgalio ir džiaukitės sniegučiu!^^