newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

39. Garsus čyrkšt

CHAE-YEON

PO...

52 dienų

Tos dvi dienos turbūt buvo sunkiausios mano apgailėtiname gyvenime. Nenorėjau kalbėti. Nenorėjau, kad kas nors sužinotų kas atsitiko tarp mūsų su Jungkook ir nekantriai laukiau skambučio, veltui tikėdamasi, jog sulauksiu jo švelnaus balso, išgirsiu skambų juoką ir jis pasakys, kad tai buvo tik kažkoks žiaurus pokštas. Nieko panašaus neįvyko. Buvo sunku suprasti ir susitaikyti su tuo siaubingu košmaru, kuriame gyvenau pastaruoju metu. Negavau jokios žinios ir iš vaikinų. Galvojau, kad bent jau jie norės bendrauti, bet turbūt klydau. O gal jie net dar nežino kas tarp mūsų nutiko? Akimirką net pamaniau, kad visi metai buvo tik sapnas - mano draugystė su išsvajotaisiais berniukais, koncertas, universitetas, išsikyrimas su draugėmis... Bet ne. Visa tai buvo ta pati, kokti realybė.

Kitą dieną, ketvirtadienį, praleidau paskaitas ir prasivarčiau lovoje. Pagalvė permirko nuo sūrių ašarų ir be sustojimo rijau šokolado plyteles. Turbūt šis jausmas ir yra tas, kai griūna gyvenimas, kai jauti viso pasaulio naštą užkrautą ant savo pečių.

Myeong su Wook ateidavo pas mane kai tik galėdavo ir džiaugiausi, kad jos neprašė papasakoti kas nutiko. Tarsi ir be mano žodžių nujaustų. Turbūt iš karto suprato, kai pamatė mane be mūsų apyrankės ir visą apsižliumbusią. Draugės šokinėjo aplink mane kaip rūpestingos mamos - virdavo arbatas, versdavo nueiti į dušą ir apsitvarkyti butą. Jos buvo vienintelis šviesos ir džiaugsmo spindulėlis, kuris man neleido išsikraustyti iš proto. 

Penktadienį šiaip ne taip atsikėliau ir apsirengiau paprastais džinsais su megztiniu, ant viršaus užsimečiau paltą. Pažvelgusi į veidrodį, nustėrau. Išbalęs veidas ir nulinkę pečiai... Pačiai nepavyko atpažinti tos linkmos mergaitės, kuri tiek daug tikėjosi ir tiek daug gavo, o dabar, atrodė, sėdėjo tuščiomis rankomis. Šiandien dar atsisakiau eiti į universitetą, o Wookie prižadėjo atnešti visus savo užrašus iš paskaitų vakare. Bet norėjau išeiti bent trumpam į lauką ir pravėdinti galvą. Susikėlusi plaukus į aukštą uodegėlę ir nosį pabalnojusi didžiuliais akiniais, aš bent šiek tiek pasijutau žmogumi. Pačiupusi raktus su mobiliuoju telefonu, aš netrukus nusileidau laiptais ir giliai į plaučius įkvėpiau šviežio ir vėsaus, rudeninio oro.

Vaikštinėjant turėjau keletą laisvų minučių apmąstyti savo padėtį ir nutarti ką daryti toliau. Galvoje buvo neįprastai tylu. Jokių minčių, jokių jausmų. Atrodė, tarsi nejusčiau nieko. Tai mane džiugino, nes bent jau pavyko nustoti galvoti apie jį. Gal liūdesį ir skausmą nuplovė tie ašarų upeliai? Gal.

Šioje situacijoje labiausiai bijojau būti smerkiama kitų. Mūsų draugystė su Jungkook visada labai priklausė nuo visur besikišančių gerbėjų. Niekada jų kaltinti nenorėjau, nes pati ilgą laiką pati tokia buvau ir vis dar su šypsena prisimenu tuos laikus. Nuo to lemtingo trečiadienio vakaro, aš išjungiau telefono pranešimus ir bijojau net sekundei žvilgtelėti į socialinius tinklus. Man buvo įdomu, ar kas nors tada pastebėjo mus? Ar išgirdo apie ką šnekėjomės? Ar kas nors bent nutuokia kokia sumaištis įsivyravo mūsų ir taip netvarkinguose santykiuose?

Giliai atsidusau ir paspyriau mažą akmenuką, pasipainiojusį po kojomis. Turbūt ir nesužinosiu iki tol, kol neišdrįsiu pažvelgti į internetą.

Atšiaurus vėjas kedeno ir vėlė mano plaukus ir vėsino ašarų likučius nuo skruostų. Žmonių beveik nebuvo, visi sėdėjo užsidarę kabinetuose ir triūsė prie savų darbų. Tik aš viena, menka ir pasimetusi mergina, vaikščiojau, pati nežinodama kur kojos mane neša. Medžių skeletai, pliki ir tamsūs, suteikė dar niūresnę nuotaiką.

Niekad neturėjau taip slėpti savo jausmų, kaip dabar. Man diegė širdį, maudė visą kūną. Ilgėjausi jo. Praėjo tik dvi dienos, o aš jau norėčiau pulti pas jį ir maldauti atleidimo. Norėjau sužinot kas atsitiko, kodėl jis priėmė tokį sprendimą ir paliko mane. Buvau įžeista, bet kad ir kaip norėjau pykti, liūdesys ir ilgesys užvaldydavo širdį stipriau. 

Nežinojau ką jis man daro, bet troškau, kad tai liautųsi.

Iš minčių mane pažadino suvibravęs telefonas. Patikrinusi jį, radau naują žinutę iš Areum. Nustebau ir nudžiugau. Jau ilgai nebuvau su ja susitikusi, o savo jaunėlės draugės ilgėjausi jau nuo pat vasaros pabaigos.

"Sveika, Chae. Man reikia tavo pagalbos ir labai skubiai! Kitą penktadienį perklausa apie kurią kažkada tau pasakojau, tikiuosi dar vis pameni. Ir man reikia, kad būtum pagalbinė šokėja. Nebijok, tavęs niekas nestebės rimtai, tiesiog kažkodėl komisija reikalauja pagalbinio šokėjo kiekvienam dalyviui. Ar padėsi?"

Silpnai šyptelėjau. Puikiai prisiminiau tą perklausą. Apie ją girdėdavau nuolatos ir žinojau, kad tai viena jos didžiausių svajonių. Areum, sportiška mergina, kuri dar buvo tik aštuoniolikos, siekė šokėjos karjeros ir norėjo dalyvauti perklausoje į naujai kuriamą grupę. Palaikiau ją ir skatinau, nes žinojau, kad palaikymo iš savo tėvų ar artimųjų ji nesulaukia. Atrašiau:

"Labas, žinoma galiu. Ir norėsiu tau daug ką papasakoti."

"Puiku, pradedam repetuoti nuo rytojaus. Labai laukiu sužinot viską, kas nutiko!"

Šyptelėjau ir įsikišau telefoną atgal į palto kišenę. Man reikia prasiblaškyti. Tai bus gera proga užsimiršti visa blogą ir prisiminti seną draugę, tuo pačiu ir padėti Areum siekti savo svajonės.

*

Grįžusi ilgai sėdėjau prieš veidrodį. Stebėjau save ir šlykštėjausi. Pajuodę paakiai, pabrinkusios ir paraudonijusios akys, lūpų kampučiai stipriai nusvirę žemyn... Atrodžiau mirštanti. Panašiai ir jaučiausi.

Labiausiai pikta man buvo žvelgiant į spalvotas sruogas plaukuose. Tas, kurias taip mylėjo apie pirštus sukti Jungkook. Jos buvo išblukusios ir jau nuaugusios. Spoksojau į jas su didele bjaurastimi. Net nesusivokiau kai išnaršiau visus stalčius ir rankose atsirado aštrios žirklės, jau tiesiau rankas kirpti plaukus.

Mąsčiau ar to noriu. Vienas dalykas, kuris ypač priminė man Jungkook, buvo plaukai. Buvo šiek tiek gaila ir baisu, juk tas įvairiaspalves sruogeles turėjau jau nuo savo trylikto gimtadienio ir labai jas mėgdavau. Bet dabar jutau tik didžiulę neapykantą.

Plaukus ir žirkles skyrė tik milimetras. Neklausydama sveiko proto, aš nukirpau vieną sruogelę. Tada dar vieną. Ir dar vieną. Negalėjau sustoti iki tol, kol nurėžiau visas spalvotas sruogeles. Netrukus kriauklėje gulėjo mano ilgi nurėžti kuokštai, o manieji plaukai siekė pečius. Aiktelėjau padėjusi žirkles ir pakračiau galvą, pajusdama kaip lengvūs ir purūs plaukai kutena man kaklą. Baimės nebejutau, o tik pasitenkinimą ir lengvumo jausmą.

Kai jau maniau pasijutusi geriau, staiga pastebėjau nešvariame veidrodyje mano skruostu nuriedant ašarą. Vos spėjau ją nušluostyti, pasirodė dar kelios. Nebegalėjau jų sustabdyti ir po kelių minučių, pasidaviau. Leidau sau sriūbauti ir išlieti juntamą skausmą. Netrukus ir vėl ant širdies buvo užmestas akmuo ir pajutau sunkumą, užplūstantį krūtinę.

Kokia naivi mergaitė buvau, kad tikėjau, kad mūsų santykiai su Jungkook tęsis amžinai? Jis nuostabus vaikinas, tarsi nužengęs nuo vieno iš savo žurnalo viršelių, o aš tik paprasta mergina ir visiškai niekuom neišsiskirianti nuo kitų. Bet kad ir kaip jis mane įskaudino, kad ir kaip norėjau trenkti, paimti jo širdį ir išmesti ją taip pat kaip ir jis išmetė manąją, jaučiausi pasimetusi. Tartum vėl nebežinočiau ką daryti turėčiau toliau.

---

A.Ž.

Dalis buvo labiau pasakojimo stiliaus, nebuvo dialogų, bet tikiuosi, kad patiko. Stengiausi išlieti jos jausmus ir patirtas emocijas, o tai kažkas kitokio, nei darydavau anksčiau. Kitoje dalyje tikrai bus dialogų ir kitų žmonių! Ačiū visiems ir leiskit žinoti, ką manot. ~