newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

20. Paskutiniai žodžiai

CHAE-YEON

PRIEŠ...
69 dienas

Liusi mane nemenkai išgąsdino su savo trumpu skambtelėjimu ir skubiai sumaltais sakiniais. Nors norėjau išsiųsti Jungkook eiti atgal namo, tačiau sulaukusi jo nepritarimo, leidau eiti kartu. Palikusi vaikiną stovėti lauke prie prekybos centro pagrindinio įėjimo ir prižadėjusi, kad ilgai neužtruksiu, nulėkiau į vidų. Praėjusi tą patį makdonaldą su batų parduotuve, kaip įprastai grindis šluojančią seną moterį, pasiekiau kavinę. Atrodo taip seniai matyti koridoriai, darbuotojai, o anksčiau juk tiek laiko čia praleisdavome. Draugės jau sėdėjo ir kramsnojo užkandžius užsigerdamos arbata. Nusišypsojau pamačiusi tokį artimą vaizdą, tokį paprastą ir širdžiai mielą. Viskas atrodė visiškai neypatingai ir neišskirtinai nuo kitų kartų kai susitikdavome prie to paties staliuko. O aš taip smarkiai klydau.

Greitai atsisėdau ant paskutinės laisvos kėdės ir nusišypsojau pasisveikindama su draugėmis:

- Sveikos.

Tačiau nei viena iš jų man neatsakė ir neparodė jokių emocijų. Net ir Liusi, kurios veidas dažniausiai spindi pozityvumu ir ji stengiasi nuolatos būti laiminga bei padėti kitiems, dabar sėdėjo susikaupusi ir kažką įtemptai svarstė mintyse.

- Gal gali iš karto eiti prie esmės, Liu? Manęs laukia močiutė ir jos bingo žaidimas, - nepatenkinta suburbėjo Zara.

Liusi garsiai atsiduso ir pamasažavusi galvą nykščiais, peržvelgė mus liūdesio kupinomis akimis ir su nerimu balse pasakė:

- Gerai, paprastai ir greitai sakant: aš išvykstu ir nežinau kada grįšiu.

- K-ką tu turi galvoje? Juk tu nerimtai, - nervingai sukikeno Šarlotė, tačiau nesulaukusi jokio juoko iš Liusi, ji nutilo ir mes visos įsistebeilijome į trumplaukę, laukdamos paaiškinimo.

- Teta mane pakvietė metus atlikti praktiką Australijoje, - tyliai sumurmėjo ji.

Kurį laiką visos nebyliai stebėjome Liusi kuri sėdėjo nuleidusi galvą bijodama pakelti akis. Jos žodžių suvokimas pas mane į galvą atėjo su laiku. Man reikėjo suprasti, išsiaiškinti kas įvyko. Ir tada mintis toptelėjo galvon: daugiau aš jos nebe pamatysiu. Nei Šarlotė, nei Zara, nei aš daugiau nesusitiksim su Liusi visus metus, o gal net ir ilgiau jei ji nuspręstų tenais pasilikti. Australija? Tai visai nėra tokia vieta į kurią nuskristi būtų pigu ar lengva, dėl to likusi mūsų trijulė gali apsiprasti su mintimi, kad savo geriausios draugės realybėje nebe išvyksime. Mane užplūdo milijonai emocijų kurios žaibiškai keitėsi viduje. Sąmyšis, pyktis... kol galiausiai atėjo ir liūdesio eilė. Noras verkti atėjo staigiai ir netikėtai, tačiau ašaros nesirodė ir dėl to gan apsidžiaugiau.

Žinojau, kad maldauti jos neišvykti būtų beviltiška ir taip tik dar labiau skaudintumėm viena kitą, nes ši praktika Liusi yra svarbi. Dėl to nurijusi susikaupusį gumulą gerklėje, užkimusiu balsu paklausiau:

- Kada išvyksti?

- Rytoj.

Rytoj? Jau rytoj? Ar tai reiškia, kad... tai mūsų paskutinis susitikimas? Paskutinė akimirka kai esame visas mūsų ketvertukas? Į galvą suplūdo visi planai kuriuos rašėmės ir kūrėme laisvu metu svajodamos kaip juos įvykdysime, o dabar jie nuplaukė su kitais vaikiškais norais. Tokiais kaip mintis, kad būsime geriausios draugės amžinai. Jos išvykimas pirmą kartą privedė mane prie suvokimo - kokios naivios buvome jog tikėjome ta fraze. Nieko amžino nėra, pagalvojau vienai mažai ašarai išsprūdusiai iš pavandenijusių akių ir greitai ją nubraukusi, kad draugės nepastebėtų, pasakiau Liusi, švelniai paplekšnodama per petį: