newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

29. Paslaptis

Klausykit☝

CHAE-YEON

PO...

7 dienų

Jau po savaitės pradėjau ragauti karčių vaisių pavadinimu "savarankiškas gyvenimas". Kad ir kaip nenoriu pripažinti, bet aš dažniausiai ne daug padėdavau savo tėvams tvarkytis namie ir dabar dėl to labai gailiuosi. O ypač peikiu tėvus, kad manęs beveik nieko neišmokino. Bet su klaidingais mano sprendimais ateidavo ir patirtis, kartu su žinojimu ką daryti, o ką ne. Pavyzdžiui, jei tik atidarydavau langus ilgam laikui, nuo kelio atlėkdavo ir viduje susikaupdavo dulkės ir tada man iš kart tekdavo jas susiurbti ir nuvalyti palanges. Pamoka tokia, kad atidaryti langus reiktų kuo mažiau, ypač tuos, kurie nukreipti į kelią. Arba būt nuolatos paskendusiai jų sūkuriuose. Indų plovimas, nuolatinis kambarių tvarkymas, dėžių kraustymas... Visa tai vargino, bet žinojau, kad nuo šiol tai mano pareiga - pasirūpinti savo būstu.

Tačiau vienas geresnių dalykų - jau apsipratau su tomis popierinėmis sienomis ir pradedu nebe pastebėti tų triukšmingų kaimynų, nors jų linksminimasis iki pirmos nakties tikrai įgrįsta.

Myeong taip pat ateina mane dažnai aplankyti ir kartu einame apsipirkti maisto produktų į artimiausią parduotuvę. Ji iš ties labai linksma ir tarp mūsų niekada netvyro jokia nejauki tyla, daugiausiai dėl to, kad ji visada turi ką man papasakoti: nuo to kurį pirštą susilaužė antroje klasėje, iki jos džiūgavimų ir nekantrumo laukiant universiteto mokslo metų pradžios. Ji prižadėjo mane supažindinti su savo drauge, kuri, pasirodo, lankys tas pačias paskaitas kaip ir aš. Tai man suteikė vilčių, kad nereiks po didžiulį universitetą bastytis vienai. Tikėkimės, kad ta draugė bus tokia pat draugiška ir rūpestinga kaip Myeong.

Bet šiandien nebuvo vien paprasta ir niekuom ne išsiskirianti diena kaip visos kitos šią savaitę. Šiandien, pagaliau mane aplankyti turėjo atvykti Yoongi. Buvo sunku surasti dieną kai jis laisvas, bet pagaliau man tai pavyko ir nutraukusi jo išsisukinėjimus nuo to koks jis pavargęs, vaikinas prižadėjo atvykti pas mane pietų. Beveik kiekvieną dieną kviečiau atvykt apsilankyti Jungkook, bet jis visada neturėdavo laiko ir mūsų skambučiai netrukdavo nei minutės. Kookie pastaruoju metu per daug užsiėmęs savo-reikalais-kuriuos-būtinai-įvykdęs-apsilankysiu-jau-pasiilgau-ate. Nenoriu jo spausti, bet vis dėl to jis turi merginą, draugus ir šeimą - galėtų paįvairinti savo aplinką ir veiklą. Gan keista, nes jis visuomet skųsdavosi kaip greitai jam atsibosta dirbti, o dabar ir pokalbiui skaipu laiko nebesuranda.

Dėliojau visus indelius pilnus maisto ant valgomojo stalo, kai išgirdau garsų beldimą į laukujes duris. Skubiai pasitvarkiusi savo bordinį sijoną, kurį per Kalėdas gavau iš Junghyun ir nubraukusi kelis prikibusius pūkelius nuo juodo megztinio, nuskubėjau prie durų ir pasukusi vieną užraktą, jas plačiai atvėriau. Tai buvo Yoongi, kaip ir tikėjausi.

Jis atrodė... pavargęs ir tartum nyko mano akyse. Po pavargusiomis akimis kabojo pajuodę maišeliai, lūpų kampučiai stipriai nulinkę žemyn ir suformavę mane gąsdinančią išraišką. Riebaluoti ir susitaršę plaukai, jau ilgą laiką nedažyti ir palikti juodos, natūralios spalvos, dabar netvarkingai gulė jam ant kaktos. Dideli rūbai kabojo ant pečių, raudonas megztinis kuris anksčiau buvo apsitempęs, dabar laisvai krito žemyn nesuteikdamas jo kūnui jokios formos. Jis atrodė nelaimingas, pažeidžiamas ir sulinkęs, tartum jo nugarą slėgtų milžiniška našta.

Anksčiau buvusio mano draugo Yoongi tartum nebelikę.

Apdovanojusi jį didžiausia šypsena ir visiškai nekreipdama dėmesio į jo apgailėtiną išvaizdą, pasakiau:

- Užeik.

Jis trumpai linktelėjęs, įžengė vidun ir apsidairė aplinkui. Prikandau lūpą stebėdama kaip jis atidžiai apžiūri kiekvieną buto kertę ir būtinai prie visko prisiliečia. Kažkodėl jaučiau šiokį tokį jaudulį, nes labai troškau, kad butas jam patiktų.