newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

45. Mamos glėbyje

CHAE-YEON

PO...

122 dienų

Garsus lėktuvo burzgesys sužadino nerimo kirbesį mano pilve. Giliai kvėpavau ir stengiausi nusiraminti, nes atrodė, kad tuoj pradėsiu rėkti. Kiekvienas žmogaus skleidžiamas judesys ar ištartas žodis kėlė man bjaurastį ir aš norėjau paprasčiausiai atsistoti ir šokti iš lėktuvo.

- Chae-Yeon? Ar tau viskas gerai?

Pasisukau į Jihun, sėdintį šalia ir su nerimu žvelgiantį man į akis. Suglebau kėdėje ir atsidusau. Palinkčiojau ir toliau įsistebeilijau pro langą. Pajutau kaip jis paėmė diržą ir persisvėręs per mane, prisegė kitoje mano kėdės pusėje. Sulaikiau kvėpavimą ir išpūtusi akis stebėjau vaikiną, bet vis jam žvilgtelėjus mano pusėn, nusisukdavau. Dar stipresni virpuliai nubėgo mano kūnu ir vos susilaikiau, kad nenusipurtyčiau kaip šuo.

Virptelelėjusi lūpa ir visur lakstančios akys viską išdavė vaikinui ir jis man šyptelėjo.

Kodėl pasakiau Jihun - ne? Aišku, niekada jam to nesakiau garsiai, tačiau rodžiau, kad jis turėtų laikytis normalaus atstumo nuo manęs. Gal iš tiesų kažką jam jaučiu? O galbūt net daugiau nei Jungkook, tik bijau tai pripažinti? Prikandau lūpą ir nunarinau galvą.

- Chae-Yeon, atrodai tarsi ką tik būtum pamačiusi numirėlį. Kas tau yra? - paklausė Jihun ir švelniai paėmė mane už rankos, - ar tau baisu skristi lėktuvu?

Įtariai spoksojau į mūsų surakintus pirštus ir nejučia šyptelėjau, bet greitai savo sukilusį džiaugsmą, paslėpiau. Jutau jo švelnų ir šiltą delną, jo nykštys raminančiai glostė mano ranką. Giliai įkvėpiau ir pažiūrėjau į tamsias ir rūpesčio kupinas akis. Jei pasakysiu, kad ne, ar jis patrauks savo ranką?

- Taip, - sumurmėjau ir Jihun dar stipriau suspaudė mano plaštaką.

Nusisukau į langą. Mes pajudėjome. Lėktuvas lėtai važiavo link jam paskirto takelio. Buvo vėlus vakaras. Pasišokinėdamos ir besisukdamos krito pirmosios snaigės. Prisispaudžiau dar arčiau lango ir išpūtusi akis, jas įdėmiai stebėjau. Širdį užplūdo liūdesys prisiminus mano pirmąjį kartą kai mačiau sniegą. Ir kaip Jungkook laikydamas mane už rankos, stebėjo tą stebuklą kartu su manimi. Tuomet net nesusimąsčiau, kad viskas pasibaigs šitaip. Tyli ašara nusirito skruostu. Jos nenusibraukiau, o leidau nusiristi veidu ir kaptelėti ant palto rankovės. Pagiežingai nužvelgiau ją ir nusisukau nuo lango, dar greitai užtraukdama užuolaidas, kad nematyčiau, kas dedasi lauke. Suvibravęs telefonas pranešė apie naują gautą žinutę. Ji buvo nuo Myeong.

"Pas tave atėjo Jungkook. Nežinau kiek galiu jam pasakoti, bet tikrai nenoriu palikti be nieko, jis atrodo apgailėtinai."

Iš pradžių nustebau ir suklusau. Galvoje kirbėjo klausimai, norėjau sužinoti kodėl jis atėjo į mano butą ir kodėl būtent dabar. Šūdas, kodėl negalėjo atnešti savo subinės pas mane anskčiau, nusikeikiau. Supykusi norėjau rašyti, kad nepasakotų nieko, bet vėliau apsigalvojau ir atrašiau, kad gali papasakoti viską. Padėjau mobilųjį ir atsipalaidavusi, suglebau sėdynėje.

Atgal į kelionę. Atgal į gimtuosius namus.

*

Stovėjau priešais mūsų mažąjį namuką. Tik stovint taip arti jo, supratau kaip pasiilgau namų. Jūros, draugių ir mamos. Santa Monikos. Vis dar vilkėjau savuoju paltu, o čia dabar skaisčiai švietė saulė ir kaitino orą. Termometro skaitliukas turbūt rodė virš dvidešimt laipsnių. Nekantravau kada užeisime į vidų. Jihun dairėsi aplinkui, žavėdamasis kiekviena palme ir žydru jūros vandeniu, pirštu badė ledų krautuvėles ir sakė ketinąs užsisakyti iš kiekvienos. Tai kėlė man šypseną.

Vos pasibeldžiau, duris atvėrė mama. Jos veidas buvo bepradėjęs vysti, mačiau daug mažyčių raukšlelių, atrodė nusilpusi, bet jos akys vis dar spindėjo. Ji iš karto griebė mane į savo glėbį. Tik tada pamatė Jihun, kuris stovėjo už manęs. Ji apsidairė, kad įsitikintų jog atvažiavome tik dviese.

- O kur Jungkook? - nustebusi paklausė mama.

Ji susidomėjusi nužvelgė Jihun. Bet greitai jos žvilgsnis pasikeitė. Ji spoksojo piktai. Aš jam mostelėjau ir paprašiau, kad jis nueitų į viršų kol mes pasikalbėsime. Jihun suprato ir žemai nusilenkęs mamai, pasišalino.

- Jis... jis nebeatvažiuos, - atsakiau ir nunarinau galvą.

Kurį laiką mes stovėjome tyloje. Mane skaudino ta tyla dar labiau, nei būtų skaudinę jos šiurkštūs žodžiai. Išsigandusi pakėliau galvą tikėdamasi pamatyti piktą motiną, bet ne. Ji tik atrodė nusivylusi. Nusivylusi manimi. Mes žiūrėjome viena į kitą ir tylėjome.

- Kas tas vaikinas? - paklausė.

- Jo vardas Jihun. Su juo susipažinau universitete ir bendrauju gan artimai, man patinka būti su juo.

Mama spoksojo į mane su liūdesiu ir pasipiktinimu. Iš jos akių supratau, kad ji mane permato. Kad matė mano akyse kiekvieną mano išlietą ašarą ir skausmą, kurį patyriau.

- Tau jis nepatinka, Chae-Yeon, nebandyk savęs įtikinti, - tarė.

Susiraukiau ir sugniaužiau kumščius, bet nors norėjau skambėti piktai, labiau priminiau nuskriaustą mergaitę.

- Pagalvok, mama! Su Jihun mano gyvenimas būtų toks paprastas, o su Jungkook viskas būtų taip sudėtinga!

Ji dar kartą atsiduso ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Ar tu nori, kad viskas gyvenime ir būtų paprasta? - sumurmėjo ji.

Kad ir kaip nenorėjau nusileisti, bet ji buvo teisi. Lėtai linktelėjau galva ir užsidengiau veidą nenorėdama, kad mama išgirstų kaip sukūkčiojau. Ašaros liejosi skruostais ir jutau kaip širdis tvinkčioja ir srūva skausmu.

Mama išskėtė rankas ir aš puoliau į jos glėbį. Mes nusileidome ant žemės ir parklupome ant kelių. Aš tyliai verkiau ir liejau skausmą, o mama glostė man plaukus ir ramino. Jaučiau ir jos riedančias ašaras ir nuo to dar labiau kūkčiojau.

- Chae-Yeon, kaip tu taip jo neišsaugojai? - su liūdesiu murmėjo man į ausį mama ir liūliavo tartum būčiau mažas vaikas.

Jos žodžiai žeidė mane. Nenorėjau apie jį kalbėti, nenorėjau jo prisiminti. Kodėl būtent mama man jį primena?

Nors norėjau jai prieštarauti ir atsikirsti, nesugebėjau ir tik tyliai linkčiojau ir sriūbavau. Nes giliai širdyje žinojau, kad tai tiesa. Tik protas kartojo mintyse: tai jis nesaugojo mūsų draugystės, o ne aš. O gal vis dėl to ir aš? Turbūt taip ir turėjo nutikti ir mūsų keliai turėjo pasisukti skirtingais keliais. Nors vis dar paslapčiomis tikiuosi, kad jie vėl susikirs.

---

A.Ž.

Ačiū labai visiems skaitantiems. Tikiuosi neįvarysiu jums depresijos su tokiomis dalimis.😃 Pakomentuokit ir pasakykit ką manot:)