newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

42. Žiupsnelis šalčio

JUNGKOOK

PO...

65 dienų

Nežinau kaip tiksliai apibūdinti tą išsiskyrimo jausmą, bet galiu užtikrinti jog jaučiau šaltį. Tokį šaltį, kuris nuolat kaustė krūtinę ir užšaldė mano vargšę širdį, kuri pati nebesuprato ko nori. Joks darbas, joks žmogus - niekas man neatrodė širdžiai mielas. Nors draugai bandė mane prablaškyti, siūlė ir nusivesti į barą, bet aš nuolat atsisakydavau ir pasilikdavau vienas sėdėti miegamąjame. Tik praleistas laikas įrašų studijoje buvo produktyvus ir nešantis bent menką viltį, kad sugebėsiu pamiršti Chae-Yeon. Kiekvieną kilusią mintį rašiau ant popieriaus lapo ir mąsčiau apie naujas dainas, naujas kylančias idėjas. Bet vistiek jaučiau besismelkiantį liūdesį.

Buvo daug priežasčių kodėl išsiskyriau su Chae-Yeon. Pirmiausia, bijojau, kad jai kažkas blogo gali atsitikti. Vieną kart Somin jau ją apnuodijo maistu, kas galėjo pasitaikyti kitą kart? Taip pat nenorėjau jai ir toliau užkrauti tokios naštos - mūsų draugystės. Nemaniau, kad ji nori būti su manimi ir kęsti mano darbą, nuolatinį užimtumą ir būtų buvęs tik laiko klausimas, kuris pirmas, netekęs kantrybės, būtų nutraukęs mūsų santykius. Kai kuriom dienom tos priežastys man atrodė nereikšmingos. Kaip šiąnakt. Dabar norėjau tik pamatyti ją prieš save, sveiką ir linksmą, tokią kaip anksčiau. Tačiau supratau, kad reikia būti kantriam ir laukti, kol skausmas ir ilgesys pamažu pradings. Kartkartėmis jau manydavau pasiduosiąs, bet pasivartęs lovoj ir kelis kartus patrankęs sau per skruostus, atsigaudavau ir suimdavau save į rankas. Bet laikui bėgant, priešingai, jaučiausi dar labiau apsunkęs.

Išlindęs iš savo kambario, aš patraukiau link įrašų studijos. Atsargiai keldamas kojas, tyliai artėjau link reikiamų durų. Už langų jau buvo tamsu, tik blankios žvaigždės švietė tam niūriam skliaute. Nenorėjau pažadinti vaikinų. Nors iš Jin miegamojo girdėjau skambų juoką ir pro apačioje esantį durų tarpelį, mačiau sklindančią ryškią šviesą, buvau įsitikinęs, kad keli jų tikrai snaudė miegamuosiuose. Sulaikęs kvapą praėjau pro Jin kambario duris ir netrukus pasiekiau įrašų studiją. Greitai įvirtau vidun ir lengviau atsikvėpiau. Palikau duris lengvai pravertas ir mėgauvausi ausį nerėžiančia, ramybe.

Žinojau, kad niekas tokiu metu čia nesilanko, dėl to galėjau jaustis saugiai. Atsisėdau ant kėdės ir paprasčiausiai taip ir spoksojau į nieką, klausydamasis tylos, tupėdamas tamsoje. Neįsijungiau šviesos. Dažniausiai čia ateidavau naktimis ar vakarais, nieko nedarydamas ir mąstydamas, iš naujo suvokdamas savo apgailėtiną padėtį. Nedainavau ir nesitreniravau, na, bent jau ne taip kaip anksčiau. Nebejusdavau tų kibirkštėlių ir jaudulio, džiaugsmo užsiemant mylimais dalykais. Jie man nebekėlė pasitenkinimo ar laimės, įrašinėti dainas darėsi sunkiau, nors dirbau, bet viduje jutau pilką dykynę besitęsiančią ir nerodančią jokios spalvos, jokio džiaugsmo mano gyvenime.

Kad ir kaip bandžiau nusiraminti ir išvalyti savo mintis, niekaip negalėjau nustoti apie šiandien ryte paimtą interviu. Ne dėl to, kad nutiko kažkas siaubingo. Bet žurnalistas manęs paklausė, ar kažkada susitikinėjau su kažkokia gerbėja. Mačiau, kad vaikinai tikrai sumišo ir paklaikusiais žvilgsniais mane varstė. Bang PD irgi atrodė nemenkai susirūpinęs. Aš atsakiau ne. Ir dėl to paskui norėjau daužyti galvą į sieną. Nežinau kodėl toks atsakymas man išsprūdo iš burnos. Gal todėl, kad buvau velniškai išsigandęs, gal dėl to, kad pats norėjau save tuo įtikinti. Vaikinai atrodė nusivylę manimi, o aš jaučiausi dar blogiau nei anskčiau. Daugiau nekalbėjau ir vos žurnalistui paskelbus jog interviu baigtas, iš salės pasišalinau pirmas. Nenorėjau klausytis draugų moralų ir niurzgimo, juk ir pats suvokiau, jog pasielgiau negerai.

Garsiai atsidusau ir pasirėmiau galvą rankomis, susikeldamas kojas ir jas sukryžiuodamas.

Krūptelėjau kai staiga pro neuždarytų durų plyšelį plūstelėjo šviesos pliūpsnis, apšviesdamas mane ir privertęs mane prisimerkti. Koridoriumi nukaukšėjo aukštakulniais apsiavusi moteris. Suklusau ir sustingau, labiau pasitraukdamas į tamsą ir pasislėpiau už stalo.

- Ar girdi ką tau sakau, Somin?

Iš karto atpažinau, kad ten kalbėjo Bang PD-nim. Iš balso supratau, kad jis įpykęs.

- Klausyk manęs! - suriaumojo jis ir išgirdau garsų pliaukštelėjimą, tartum kažkas kam nors trenkė.

- Man atsibodo daryt visą šitą! - atgal surėkė Somin ir tryptelėjo kulniuku.

- Jau susitarėm ir tu nedrįsk man susimauti. Žinojai, kad nebus lengva. Jei to nepadarysi, greitai darbo neteksi, kaip ir savo rekomendacijos.

Susiraukiau. Nesupratau apie ką eina pokalbis, bet jų žodžiai mane sudomino ir aš laukiau daugiau. Kažko, kas atskleistų ką jie turi omenyje. Bet iš išsijungusios šviesos koridoriuje, suspratau, kad jie nueina. Somin nukaukšėjo į kairę pusę, link lifto, o Bang PD, dar šiek tiek laiko pastovėjęs šalia durų, irgi nusekė jai iš paskos.

Dar keletą minučių spoksojau į tamsą ir tik pilnai įsitikinus, kad daugiau nieko nebėra už durų, atsistojau ir atsargiai žvilgtelėjau pro plyšį. Iš Jin kambario nebesklido jokip garso, o žaliuzės ant langų buvo užtrauktos. Nusliūkinau atgal į savo kambarį ir užsirakinau.

Atsiguliau į savo lovą ir užsiklojau, sumerkdamas akis ir tikėdamasis greitai pasinerti į ramų miegą, bet smalsumas nedavė ramybės. Intrigavo, kas nutiko, dėl ko tuodu susipyko, ir kas tokio nutiko. Bet atsakymų taip lengvai negausiu, reikės pačiam viską išsiaiškinti.

*

Ryte atsikėliau labai vėlai, laikrodis jau mušė dvyliktą valandą, o saulė skaisčiai plieskė pro langą, apšviesdama mano tamsų kambarį. Bent jau šiandien, penktadienį, gavau laisvą dieną. Užsimetęs striukę ir veidą paslėpęs po juoda kauke, išsiruošiau pasivaikščioti. Norėjau pakvėpuoti grynu oru ir pravėdinti galvą, pasistengti atsikratyti tų įkyrių minčių mane persekiojančių nuo vakar dienos.

Nusileidęs į apačią, netrukus palikau pastatą. Linktelėjau šalia durų stovinčiam apsauginiui, o jis man atgal, tartum persikeisdami slapta žinute. Diena atrodė būsianti puiki. Ir rami. Žmonių beveik nebuvo, aplinkui slampinėjo nebent turistų grupelės, nes beveik visi miestiečiai tuomet sėdėjo užsidarę ofisuose ir kabinetuose. Medžių skeletai lingavo pirmyn ir atgal nuo stipraus ošiančio vėjo, o danguje nesimatė nei vieno debesies. Tik stipri saulė plieskė į akis ir džiugino menkute šiluma.

Giliai atsidusau ir žingsniavau miesto gatve. Mane neramino vakarykštis vadybininko ir Somin pokalbis. Norėjau išsiaiškinti jų slepiamas paslaptis, o dar labiau troškau apie tai pasidalinti su draugais. Tik nežinojau ar jie manimi patikėtų - ta moteris, kuri nuolat kibdavo prie kiekvieno po kojomis pasipainiojusio vyro, pasipriešino Bang PD ir išdrįso jam trenkti, o jie dar kažką susitarė - juk iš tiesų skamba šiek tiek neįtikėtinai? Net nežinau ar pats tuo patikėčiau.

Staiga apsidariau ir pamačiau kur mane atvedė kojos. Nustebęs, žioptelėjau. Aš stovėjau siauroje ir senai pažįstamoje gatvelėje. Buvau šalia ledainės, kur anskčiau susitikdavau su Chae-Yeon. Čia jau nesilankiau metus, o gal ir daugiau, tačiau viskas atrodė taip, kaip ir prisiminiau. Vidus nudažytas tomis pačiomis pastelinėmis spalvomis, stiklinis fasadas ir apsilupusi iškaba. Mediniai staliukai, stovintys lauke, buvo apleisti ir turbūt jau senai neregėję prie jų prisėdusių žmonių. Tačiau gyvenimas virte virė viduje. Mačiau motiną su sūnumi, prie prekystalio jie rinkosi sau skanėstą, ir dvi drauges, stoviniuojančias šalimais. Buvo ir viena porelė, tupinti prie ovalaus stalo. Trumpaplaukė mergina, apsirengusi paltu ir plačiomis kelnėmis, kvatojosi prisidengusi veidą, o vaikinas, aukštas ir augalotas, žaidė su ledų šaukšteliais. Ant stalo buvo padėtas milžniniškas plastikinis puodelis, sklidinas įvairiausių spalvų ir skonių ledų. Tiedu man kažką priminė. Geriau įsižiūrėjęs, nurijau gumulą gerklėje ir nusisukau.

Paspartinau žingsnį ir nubraukiau grąsinančią pasirodyti, ašarą.