newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

14. Švieži devyniolikmetė

A.Ž.

Klausykit: Imogen Heap - "Hide and seak"

CHAE-YEON

PRIEŠ...
81 dieną

Nuo to laiko mes su mama nesikalbėjome. Tiksliau, tai nuo to mano ištarto sakinio. Mama nepratarė nei žodžio, o aš nežinojau kaip į tai reaguoti. Mačiau kokia pasimetusi ji buvo. Daug labiau nei aš. Jos emocijos buvo visiškai pilnai užslėptos nuo išorinio pasaulio ir aš niekaip negalėjau suprasti kas dedasi jos galvoje. Ar ji įskaudinta? Ar bijo? O gal pyksta? Žinojau tik viena - mama manęs nesuprato. Ji nesuprato mano norų, mano laimės ir tiesiog pačios manęs.

Tylūs saulės spinduliai kurie prasiskverbė pro užuolaidas apšvietė mano veidą ir taip prikėlė iš ramaus miego. Mėlynas dangus, geras oras, šeštadienis... viskas žadėjo puikią dieną. Patryniau akis ir pasirąžiusi atsisėdau lovoje ir pamirkčiojau bandydama priprasti prie šviesos. Akys nukrypo į pamerktas gėles ant mano darbastalio ir aš nejučiomis šyptelėjau. Greitai šoktelėjau iš šiltų patalų ir nutipenau iki gražios puokštės. Iškart užuodžiau mielą širdžiai gerberų kvapą ir išėmiau baltą popierėlį įkištą tarp įvairiaspalvių žiedų. Tai raštelis nuo mamos. Dailiomis raidėmis ji išraitė:

"Su devynioliktuoju gimtadieniu, Chae-Yeon!"

Nusišypsojau ir suspindo viltis. Galbūt mes pagaliau normaliai pasikalbėsim?

Širdis suspurdėjo ir iškart prisiminiau, kad šiandien ne vien mano gimtadienis. Pagaliau atėjo ta diena kai Jungkook atvyks į Santa Moniką ir mes po tokio ilgo laiko tarpo vėl susitiksime. Prisiminusi jo nekaltus žvilgsnius, nuostabią šypseną ir jaukų glėbį, nudžiugau ir jau žinojau - ši diena bus nuostabi. Nekantraudama apsirengiau juodąjį sijoną, rausvą palaidinę ilgomis rankovėmis ir apsiaviau juodais sportbačiais. Perbraukusi šukomis per plaukus ir pasitikinčiai nusišypsojusi sau veidrodyje, aš nuskubėjau laiptais žemyn. Išgirdusi mamos balsą kalbantis su kažkuom, sustojau kaip įkalta ir atsirėmusi į sieną, įsiklausiau. 

- Taip, taip... Aš viską suprantu, Chul.

Chul? Ar ji kalbas su mano tėčiu..?

- Bet ji dar tokia jauna, kaip ji tau išgyvens tenais viena? - mamos balsas nežymiai sudrebėjo.

Akys išsiplėtė vos suvokiau apie ką mano tėvai šnekasi. Argi jie tariasi dėl SNU? Ar mama tėčiui papasakojo apie mano norą studijuoti Seule? Jei taip, esu įsitikinusi, kad tėtis mielai pritaria mano nuosprendžiui, pagalvojau piktdžiugiškai šypsenėlei atsirandant mano veide. 

- Tiesiog nemanau, kad jai galėtų pavykti iškęsti viską vienai, o tu negalėsi visą laiką jai pagelbėti. Ir jei iš tiesų ji išvyks - aš jai nepadėsiu ir galės verstis pati.

Šiurkštūs mamos žodžiai suvarė dieglį tiesiai man į širdį ir aš prikandau lūpą suprasdama ką ji turi omeny. Jei palikčiau ją ir išvykčiau, mama manęs nebe palaikytų. Negi ji iš ties galėtų taip pasielgti? O kur dingo jos žodžiai, kad ji visada bus laiminga, kad ir ką aš nuspręsčiau? Piktai susiraukusi garsiai dėliodama žingsnius vėl pradėjau leistis įspėdama, kad tuoj pasirodysiu ir pasiekusi paskutinį laiptelį, išgirdau kaip mama šį kart jau tyliai pasako:

- Jau turiu eiti, viso.

Kai užėjau į virtuvę, ji stovėjo prie viryklės nusisukusi nuo manęs ir tyliai kažką niūniavo sau po nosimi apsimesdama, kad ką tik įvykęs pokalbis tarp jos ir tėčio niekada neįvyko.

- Labas rytas, - pasisveikinau.

- Labas.

Ji kalbėjo tyliai ir jaučiau kokia įsitempusi buvo.