newgirl || 새로운 소니요 || naujokė

26. Su trenksmu

Klausykittt🤘

JUNGKOOK

PRIEŠ...

6 dienas

Trypčiojau ir mindžigavau vietoje, niekaip nenuspręsdamas kaip suregzti tą vieną sakinį, kuris nulems kaip pasiseks man įvykdyti savo planą.

Aš noriu pakviesti... Aš surengiau... Ne, ne, ne... Nagi, Jungkook, galvok!

Chae-Yeon man prieš valandą parašė, kad ji jau lėktuve. Dar niekada nebuvau toks įsitempęs ir nervuotas kaip šią akimirką. Mano pilvas grojo maršus primindamas, kad nieko nevalgiau nuo ryto, o akys - kad vėl teko tik keturios valandos miego.

Giliai įkvėpiau prarūgusio oro, kuris nevėdinamas turbūt čia prastovėjo jau keletą metų šiame koridoriuje ir susikaupęs, pabeldžiau į duris. Iškart pasigirdo skubūs žingsniai palydimi kulniukų kaukštelėjimu ir staiga jos plačiai atsivėrė. Prieš mane stovėjo Somin, su savo įprastiniu violetiniu kostiumėliu ir tokiais aukštais aukštakulniais, kad ji dabar buvo keliais centimetrais už mane aukštesnė. Tai privertė mane dar labiau išsigąsti ir susijaudinti ar man tikrai pasiseks, ir svarbiausia - ar ji patikės.

Nusišypsojau jai kiek galėjau plačiau ir žemai nusilenkęs, atsirėmiau į duris.

- Somin, meilute, atėjau čia su klausimu, - pasakiau ir nužvelgiau ją nuo viršaus iki apačios.

Mačiau kaip ji pasimetė ir sumirksėjo kelis kart turbūt negalėdama patikėti mano elgesiu ir žodžiais. Ji pati apdovanojo mane viena savo bjaurių šypsenų ir perbraukusi pirštais man per skruostą, sumurkė:

- Tau ir tavo klausimams visada atrasiu laiko, Kookie.

Ji skaudžiai sužnybė man skruostą, o aš visaip bandžiau tvardytis, kad nenustumčiau jos šalin, tik paėmiau jos ranką ir švelniai paglosčiau, iš tiesų labiausiai norėdamas suvaryti nagus į ją.

- Kadangi šiandien tavo gimtadienis, meilute, užsakiau restoraną visai mūsų komandai papietauti ir atšvęsti, - pasakiau.

Nustebinta, ji aiktelėjo ir šlykščiai nusijuokė, kad man net ausis paskaudo.

- Ah, tu toks nuostabus. Aišku būtų buvę daug geriau atšvęsti tik mudviem kartu, bet gerai, - tarė.

Lengviau atsikvėpiau, kad ji nepasirinko švęsti tik mudviem vieniems, tada mano planas būtų žlugęs.

- Lauksiu mašinoje, - pridūriau ir lūpomis greitai prilietęs jos pirštus, aš paskutinį kart šyptelėjau, ir ji vis dar apsvaigusi ir visiškai nebe susigaudanti kas vyksta, užvėrė duris.

Puoliau kuo greičiau žingsniuoti atgal iki savo kambario ir apsirengti kostiumu. Tuo metu valiau lūpas servetėle, bjaurėjausi ir stebėjausi kaip sugebėjau tai padaryti. Tačiau buvo verta, svarbiausia dabar man - nesusimauti, o jai - viskuo aklai tikėti iki tos vienos akimirkos.

Spektaklis dar tik prasidėjo.

*

Kramčiau nagus ir barbenau koja į grindis, negalėdamas nusiraminti, nes žinojau, kad laikas senka. Visa komanda sėdėjo prie ilgo stalo, man iš šonų ramiai kiurksojo Jimin su Namjoon ir šnekučiavosi. Atmosfera iš tiesų buvo rami ir šventiška, bet netrukus man teks ją nutraukti. Skanus maisto kvapas kuteno man nosį, bet iš streso aptetitą praradau. Vienintelis nerimo debesis kuris sklandė ties manimi, buvo užvaldęs ir nedavė ramybės. Vis atlaisvindavau savo mėlyną kaklaraištį ir vėl suverždavau. Mane skubino ir iš Chae-Yeon atkeliaujančios žinutės, kurios skelbė, kad jų lėktuvas jau leidžiasi. Tai reiškia, kad laiko man beveik nebeliko.

Vos pamačiau, kad visi nutilo, nebe atidėliodamas, atsistojau vos nenuversdamas savo kėdės, kartu pastverdamas ir taurę raudono vyno.

Dabar eilė man.

Atsikrenkščiau, surikiuodamas mintis, atkreipdamas visų dėmesį ir peržvelgęs sėdinčiuosius prie stalo, nusišypsojau.

- Daug kas nutiko per tą laiką kai pas mus atsirado Somin. Vien tik ir girdžiu kaip ji mums padėjo ir kokia nuostabi yra... Bet aš galiu tai tik paneigti.

Visi staigiai sukluso ir tiesiau atsisėdęs Yoongi, pakratė galvą ir jo akys klykte man klykė: ne dabar, ne dabar. Bet ne, aš žinojau, kad tai puikus metas viską man išsakyti.

- Gal kitiems ji ir svaidė netikras šypsenas, bet man - ji visada parodydavo tikrąją save, - pratęsiau, - ir ji visai nepasirodė man iš gerosios pusės. Jei klaustumėt manęs, aš net nežinočiau ar egzistuoja geroji jos pusė.

Vadybininkai žvalgėsi pasimetę ir nesuprasdami kas dedasi.

- Ji man davė tik nuolatinį darbą, kurio sulaukdavau vienintelis, jokio poilsio, kad vos paeidavau! Dar atitekdavo ir išskirtinis dėmesys ir priekabiavimas prie vyro kuris turi merginą ir visai nenorėtų tokios kekšės kaip ji! - nebe sulaukydamas emocijų, rėkiau aš, atkeipdamas visų dėmesį.

Mačiau vyrų ir moterų, kurie dirba Bighit jau senai, pasibjaurėjimo pilnus žvilgsnius mestus Somin ir nevilties kupiną mūsų lyderio, Namjoon hyung, pasibaisėjusią išraišką ir drebančias rankas.

Atleiskit, bet nebe galėjau to laikyti, atleisk, Namjoon, atleisk, Yoongi, atleisk, Hoseok, atleisk, Jin, atleisk, Jimin, atleisk, Taehyung... Atleiskit jei pridarysiu jums bėdos.

Nusiraminęs ir nuleidęs toną, šyptelėjęs, mečiau paskutinį savo kozirį:

- Didžiausi sveikinimai kalei, kuri dabar jau dešimt metų už mane vyresnė ir dar bando su manimi flirtuoti, dėkoju jums, Somin, už visą tą kokčiai šlykštų laiką praleistą kartu, už keturias valandas poilsio kiekvieną dieną ir nesibaigiantį darbą.

Baigęs savo kalbą, aš gurkštelėjau vyno iš taurės ir pakėlęs antakį, dar kart pasižiūrėjau į visų išraiškas kurios buvo tiesiog neįkainojamos. Tada atitraukęs nuo lūpų stiklinę taurę, iškėliau virš stalo ir paleidau. Atrodė, kad laikas kol ji krito užsitesė iki keletos valandų ir mačiau kokie išgąščio perkreipti visų veidai, o tai tik dar labiau paplatino šypseną man ant veido.

Turbūt jiems keista pamatyti visai kitą mano pusę.

Vos stiklinė palietė stalą, pasigirdo garsus dūžtančio, trapaus stiklo garsas, kuris tartum užliejo visą patalpą taip atkreipdamas kiekvieno žmogaus, esančio patalpoje, dėmesį. Ištyškusio raudono vyno dėmė lėtai sunkėsi į sniego baltumo staltiesę, o tą dėmę priminė Somin veidas, kuris degte degė iš gėdos ir pykčio.

Žinojau, kad nieko gero nesulauksiu, bet man buvo svarbiausia, kad aš viską išsakiau. Išsakiau viską viešumon. Dabar visi apie tai jau žino. Ir man nesvarbu, ar ji bus pašalinta, ar bus nubausta, bet kiti bent jau apie tai žinos.

- Taigi jeigu neprieštarausite, dabar, aš važiuoju pas savo merginą, - pasakiau ir žemai nusilenkęs, lėtai nužingsniavau išėjimo link.

Jaučiau visų man į nugarą suvarytus žvilgsnius ir mirtiną tylą, kurią sekė tik mano žingsniai. Žingsniavau lengvabūdiškai ir lengvai, mėgaudamasis tyla ir mintimi - kad tuoj pamatysiu savo meilę priešais save ir galėsiu apkabinti.

Užuolaidos užsitraukia ir veiksmas baigtas.

---
A.Ž.

Sveiki visi! Nauja dalis kurią apgalvoti ir parašyti man prireikė gan daug laiko, o mano geriausia draugė sugalvojo pačią mintį LiepaBurn (Durn). Labai didelis ačiū jai.^^ Tikiuosi patiko, pakomentuokit ir pasakykit ką manot. Tikiuos linksmai praleidot savaitgalį ir geros jums savaitės pradžios. Gyvenkit, iki atostogų jau liko nebe tiek ir daug. :D