Atsikėliau kitos dienos ryte ir šalia savęs neberadau Zayn. Šaunu. Išlipusi iš lovos susiradau naujus drabužius. Tai buvo paprasti balti džinsai ir laisvas kreminės spalvos megztinis. Pasidariau neryškų makiažą ir nuėjau į svetainę.
"Atleisk, kad palikau tave lovoj vieną, tiesiog norėjau sutvarkyti mūsų vakarykštę betvarkę." jis nusišypsojo ir pabučiavo mane. "O dabar greit pavalgyt ir važiuojam." jis dar kartą nusišypsojo ir parodė į stalą ant kurio buvo kątik iškepti blynai ir kažkokia uogienė.
•
Po gydytojo apžiūros nuvažiavom pas Leyre ir Steve. Zayn ir Steve išėjo parūkyti, o aš ir Leyre sėdėjom svetainėj ir gėrėm arbatą.
"Kiek laiko?" Leyre paklausė manęs pridėdama puodelį prie savo lūpų, tačiau nepaleido mano akių savo žvilgsniu.
"Ką?" springtelėjau savo arbata, tačiau galiausiai ja normaliai nuryjau.
"Kiek laiko laukiesi?" ji sukikeno pažiūrėdama į mano pilvą.
"Oh, tu apie, tai." sumurmėjau. Londono žinios nerašė apie, tai, jog aš laukiuosi, tai.. "Aš nesilaukiu." nervingai nusišypsojau, o mergina tik pakėlė antakį.
"Aš tave labai gerai pažįstu." ji mirktelėjo priversdama mane atsidusti.
"Oh, aš laukiuosi jau beveik mėnesį." tariau suprasdama kaip greitai eina laikas.
"Ir ką sakė gydytojas?" ji paklausė pažiūrėdama man į akis dar kartą.
"Kad ateičiau po mėnesio." sukikenau stengdamasi nepasakoti detalių jai.
*
Įvažiavom į kiemą ir stebėjom dvi merginas kurios sėdėjo ant suolelio prie savo lagaminu. Doniya ir Waliyha. O jos neturėjo kartais atskristi po savaitės?
Merginos pamačiusios mus pribėgo prie automobilio ir labai greit privertė mus išlipti. Jos šypsojosi žiūrėdamos į mus.
"Staigmena!" Wali sucypė sulaukdama ne kokio Zayn žvilgsnio.
"Ar tėvai žino, kad jūs čia anksčiau laiko? Ką jūs išvis čia dabar veikiat?" juodaplaukis vos nesurėkė.
"Zayn, baik." piktai tariau pažiūrėdama į jį ir juodaplaukis tik pavartė akis.
"Butą rasit pačios." jis sumurmėjo ir metė buto raktus man, o po to įlipo vėl į automobilį ir išvažiavo.
"Kas jam blogai?" Doniya paklausė nesupratusi kas įvyko. Iš tiesų Zayn nuo tada, kai pasakiau, jog Leyre kvietė mus atvažiuoti tapo kažkoks ne toks. Ir, tai, jau tikrai mane sunervino.
"Tikriausiai ne ta koja išlipo iš lovos." dirbtinai sukikenau ir galiausiai normaliai nusišypsojusi paėmiau Wali kuprinę, kol ši tempėsi savo lagaminą, o jai iš paskos ėjo Doniya. "Jūs įsikurkit svečių kambaryje, o aš paskambinsiu Zayn." šyptelėjau parodžiusi joms laisvą kambarį su dvejomis lovomis.
Pasiėmusi telefoną nuėjau į virtuvę ir suradusi Zayn vardą savo telefone paskambinau jam ir pridėjau telefoną prie ausies.
"Kas?" šaltas it ledas Zayn balsas pasiekė mano ausis. Jaučiau, jog jis nenori su manimi kalbėti ir tiesiog savo šaltu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką.
"Grįžk namo." tariau nueidama į svetainę ir atsisėsdama ant sofos.
"Atsiknisk." jis tarė ir tiesiog jaučiau, jog jis šiek tiek atitraukia telefoną nuo ausies, tam, jog padėtų ragelį.
"Net nebandyk, Malik." sušnypščiau. "Geriau kuo greičiau grįžk namo, nes visas mėšlas apie kurį tu galvoji dabar ir pradėjai galvoti po apsilankymo pas gydytoją man atsibodo. Kaip tu gali mane mylėti, jei net nepasitiki manimi? Pas tave atvažiavo tavo seserys ir tu supykęs kažkur išvažiavai. Tu gal nesveikas? Arba per dešimt minučių grįžk namo ir paaiškink kas buvo, arba mes iš naujo pakartosime istoriją kuri įvyko prieš prakeiktus penkerius metus!" surėkiau į telefoną ir pajaučiau Waliyha ranką ant savo peties.
"Manęs nelauk ir nebandyk dingti." Zayn griežtai tarė į telefoną ir padėjo ragelį.
Mečiau savo telefoną į sieną ir atsigulusi ant sofos susiriečiau į kamuoliuką ir pradėjau verkti. Netrukus Wali pritūpė prie manęs ir pradėjo glostyti man plaukus.
"Nagi, mano brolis šiknius. Žinai, tai." ji sukikeno ir galiausiai nusišypsojo. "Viskas bus gerai." ji dar kartą nusišypsojo ir pasodinusi mane apglėbė savo rankomis mano liemenį.
Viskas bus gerai.
*******
BE IŠSAMIŲ NUOMONIŲ NEBUS NAUJOS DALIES!♥