"Aš neišeisiu tol, kol tu nesutiksi. Aš apie šią akimirką galvojau prakeiktus penkerius metus ir kai pagaliau galiu, tai, padaryti tu mane atstumi. Aš esu pametęs galvą dėl tavęs, nes aš suknistai tave myliu." jis tarė ir pradėjo eiti link laukinių durų. "Tačiau, jei nenori, aš išeinu." jis tyliai ištarė, tačiau tai buvo girdima.
"Ne, palauk. Aš sutinku. Rytoj septintą atvažiuok pas mane." tariau ir jis nusišypsojęs išėjo.
Dar niekada nemaniau, jog tai bus mano mirties nuosprendis.
Kitos dienos rytą išlipau iš lovos gerai nusiteikusi ir pirmiausia ką padariau, tai buvo, jog susitvarkiau namus. Paskui išėjau šiek tiek apsipirkti. Grįžusi namo ruošiausi septintai valandai. Iš tiesų labai jaudinausi.
Šiaip, neplanuoju viltis suknelės ar aukštakulnių. Apsirengsiu džinsinį kombinezoną kurio kelnės plėšytos, o po apačia apsimausiu baltą prigludusį crop top, kad jis paryškintų mano krūtinę. Velniop viską.
Atvažiavus Zayn jau buvau apsivilkusi savo aprangą ir jis tiesiog pasakęs, kad aš gražiai atrodau pasodino mane į automobilį.
"Kuo greičiau pradėsim, tuo greičiau baigsim." sumurmėjau, kai mes važiavom kažkokios vietos link.
"Kodėl tu tokia pesimistė? Būk optimistiškesnė, mieloji." pažiūrėjau kaip jis nusišypso žiūrėdamas į kelią. Ir po velnių, tai, buvo taip sumautai karšta. Ką?
Kai mes išlipom iš automobilio būdami prie kažkokio restorano įėjom į vidų. Jis pasakė savo pavardę ir padavėja ar kas ji bebūtų nuvedė mus prie staliuko. Nesiruošiau čia būti ilgai. Iš tiesų, palikau veganė. Per tuos metus daug kas pasikeitė. Po truputėlį ir štai! Visiškai atsikračiau mėsos, pieno produktų, bei kito šlamšto susijusio su gyvūnais.
"Gerai, pirma aptarkim kelias taisykles." tariau atsisėsdama ant kėdės priversdama juodaplaukį suklusti. "Nelaikysime to pasimatymu, tai gali būti dvejų senų pažįstamų susitikimas ar kažkas kaip tu, tai, pavadinsi, bet jei sužinosiu, jog tai pavadinai pasimatymu, prisiekiu nebekalbėsiu su tavimi. Kitas dalykas - nezysk dėl to ką užsisakysiu. Ar tai būtų salotos, ar tai būtų kažkokios žolės, tau neturi rūpėti ir tu neturėtum į tai kištis. Ir galiausiai trečias dalykas - niekam apie, tai, nepasakok." tariau pamosikuodama rankomis, tačiau vaikinas tik linktelėjo. "Puiku." nusišypsojau ir atsiverčiau meniu.
"Umm.. Kaip Niujorkas?" Zayn šyptelėjo paklausdamas klausimo kurio klausė praeitą vakarą.
"Kartoju, kad labai gerai." nusišypsojau. Kaip būtų gerai jei jis užsikištų.
"Šaunu." jis šyptelėjo. Manau, jog jis gailisi mane pasikvietęs. Mes neberurim apie ką kalbėti kaip prieš penkerius metus ir iš dalies, tai, gerai, tačiau ir blogai.
Geroji pusė yra ta, kad aš ir jis galim bandyti pamiršti vienas kitą, tačiau blogoji, kad manau, jog mes abu vis dar norim būti kartu ir, tai, jog neturim apie ką kalbėti neišspręs visko taip, kad būtume kartu. Žodžiu, tai, yra painiava.
Pavalgę išėjom iš restorano pavalgę ėjom iki parko kalbėdamiesi apie, tai, ką gero nuveikėm per tuos metus. Zayn pasakojo apie savo turus, dainas, apie savo didelį nuovargį ir stresą dėl kurio turėjo gerti raminamuosius.
"O kada prasidės tavo koncertai?" jis paklausė eidamas man iš kairės.
"Kai grįšiu turėsiu kelis interviu, o paskui vyksiu į Japoniją ir dar kažkur." šyptelėjau. "Gerai, palauk. Man skambina Oley." nusišypsojau pajautusi, jog mano telefonas vibruoja. "Sveikas, Oley." sukikenau į telefoną gaudama Zayn žvilgsnį kuris iš tiesų buvo piktas. Nejau jis galvoja, kad Oley mano antroji pusė?
"Taip, žiūrėk. Atšaukėm visus interviu. Iš kart skrisi į Japoniją. Gerai?" jis tarė priversdamas mane nusišypsoti. Linktelėjau, bet supratusi, jog jis manęs nemato pasakiau 'taip' ir atsisveikusi baigiau pokalbį.
"O sakei neturi vaikino." Zayn pavartė akis ir paspartino savo žingsnius.
"Zayn, palauk." tariau jį pasivydama. "Oley - mano vadybi ninkas, genijau." sukrizenau ir pažiūrėjau kaip juodaplaukio žvilgsnis atsileidžia.
"Oh, aš atsiprašau." jis tarė paimdamas mane už rankos ir timptelėjo į save priversdamas mus nukristi ant žolės.
"Atleidžiu." sukikenau ir pajaučiau kaip jis greit mus apverčia ir žiūri į akis.
"Atsiprašau." jis tarė nepaleisdamas mūsų akių kontakto.
"Už ką?" paklausiau nesuprasdama už ką jis manęs atsiprašo antrą kartą.
"Už tai." jis sumurmėjo ir netrukus jis sulietė mūsų lūpas.
Viskas ką jaučiau tuo metu, tai buvo fejerverkai širdyje ir drugeliai pilve. Nors gal tiksliau ne drugeliai, o šokinėjantys drambliai. Mūsų lūpos sinchroniškai judėjo ir jis jų stengėsi nepaleisti. Jis bučiavo mane taip, lyg mano lūpos būtų oras, o jis negalėtų kvėpuoti.
******
Parašiau dalį sėdėdama pas gydytoją dėl širdies xdd atsiprašau, kad labai lieva dalis.
BE NUOMONIŲ NEBUS NAUJOS DALIES!! (((: