"Labas, Zayn." šyptelėjau pasakydama žodžius į telefoną.
"Labas, Steph." jaučiau kaip Zayn nusišypso savo tikrąja šypsena. "Nepamiršai ką turėsi šiandien padaryti?" jis paklausė manęs primindamas, tai, kad aš turėsiu paskambinti tėvams.
"Taip, pamenu, tačiau vis vien manau, kad tai bloga idėja." tariau pavartydama akis nors jis to ir nematė.
"Aš greit grįšiu tupmet ir pasikalbėsim, gerai?" ir nelaukęs mano atsakymo nutraukė pokalbį.
Man niekada nepatiko kalbėtis su tėvais. Tai buvo tiesiog ne man. Aš visada norėjau laisvės kurie ją varžydavo mano mokslais ar veikla. Turėjau mokytis prancūzų, ispanų ir dar visokių kalbų kurių žinojau, kad niekada gyvenime nepanaudosiu, o paskui prasidėjo pamokos, tos tikrosios pamokos ir visos jos buvo A lygiu, nes mano tėvai nenorėjo, kad aš būčiau nevėkšla. Buvau verčiama mokytis keliomis klasėmis į priekį. Taip per trejus metus 'baigiau' visas dvylika klasių namie.
"Labas, mažute." Zayn įėjo į svetainę, kol aš tuo tarpu valgiau bananą.
"Labas, Zayn." nusišypsojau ir atsistojusi nubėgau į vaikino glėbį.
"Pasiilgau tavęs." jis nusišypsojo ir mane pabučiavęs atsitraukė pradėdamas knistis maiše. "Štai. Nauja kortelė, kai pakalbėsi būtinai pakeisk jas, gerai?" jis paklausė manęs žiūrėdamas man į akis ir man linktelėjus jis nusišypsojo. "Tavo šeimos telefono numeris štai ant šio lapelio. Sėkmės, mažute." Zayn pabučiavo mano plaukus, tad aš nieko nelaukusi paėmiau savo telefoną, kortelę ir lapelį.
Rinkdama numerį giliai kvėpavau ir surinkusi kelis skaičius valiau rankas į kelnes. Aš bijojau. Aš iš tiesų bijojau ir jaudinausi. Giliai įkvėpusi paspaudžiau 'skambinti' mygtuką.
"Laba diena." mamos balsas buvo toks pasikeitęs. Toks nuliūdęs ir ne toks koks buvo anksčiau.
"Labas." menkai šyptelėjau nors ji to ir nematė. Aš nežinau kaip toliau pradėti kalbėti tokiu atbeju kaip šis.
"Su kuo kalbu?" ji paklausė ir taip buvo tikriausiai smūgis į paširdžius. Ji nepamena mano balso nors praėjo vos metai su puse. Aš jos nekaltinu dėl to. Aš taip pat prie to prisidėjau.
"Mama, čia aš. Stephanie." tariau ir viskas ką išgirdau kitame laido gale, tai buvo tik jos stiprus kūkčiojimas. Aš tikiuosi tos ašaros iš laimės.
"O dieve! Kur esi? Ar tau viskas gerai? Mes tavęs labai pasiilgom. Tu neįsivaizduoji kaip mums tavęs trūksta." ji verkė užduodama man klausimus.
"Taip, mama, man viskas gerai. Nesijaudink." pavarčiau akis nuo to.
"Grįžk namo. Mums tavęs tikrai labai trūksta." ji verkė dar labiau prašydama to, ko pati žino, kad aš nedarysiu.
"Ne, mama, ne. Aš negrįšiu. Paskambinau tik tam, kad žinotumėt, jog aš gyva ir, kad baigtumėt rodyti mano nuotraukas ir kalbėti apie mane. Tai užknisa, mama, supranti?" paklausiau jos ramiai prašydama užbaigti visą tą nesąmonę.
"Gerai. Aš noriu su tavim susitikti. Tu Floridoj?" ji paklausė manęs priversdama nuryti gerklėje esantį gumulą.
"Ne, mama, aš ne Floridoje." tariau ir atsidususi perbraukiau ranka per plaukus. "Žodžiu, mama, aš turiu eiti. Iki." sumurmėjau perbraukdama laisva ranka per plaukus.
"Ehh. Gerai, iki. Jei ką rašyk. Aš noriu su tavim susitikti." jaučiau kaip ji nusišypso, tad nieko nelaukusi baigiau pokalbį ir greit pakeitusi kortelę senąją įmečiau į stalčių prie lovos.
"Kaip pokalbis?" Zayn paklausė manęs apsikabindamas ir pabučiuodamas mano kaktą.
"Nesuprantu kodėl skambinau. Ji norėjo susitikti, apipylė mane klausimais ir tiesiog, kai negirdėjau jos balso ar negirdėjau ašarų buvau laimingesnė." sumurmėjau jam į krūtinę ir prisipaudžiau prie jo labiau.
"Bet padarei ją laiminga ir tai yra nuostabu, mažute. Manau turėtum su ja susitikti." Zayn tarė man į plaukus priversdamas mane nusišypsoti.
"Aš dar nežinau." sumurmėjau ir pakėlusi akis į jį suliečiau mūsų lūpas.
Aš nenoriu, kad jį kas nors atimtų iš manęs.
***
Tai yo. Truputį tokia boring, bet kažkaip sueiis xd
-kaɾɾվ ×