Kai balsai tave šaukia

Pelkynai

Erika:

-Erika, prieš įeinant į šią miglą, turėtum kai ką žinoti,- prakalbo Leoren stengdamasis gauti mano dėmesį. -Norėdami pasiekti rūmus, privalome kirsti milžinišką pelkę. Deja, ši nėra tokia, kokią tu pažįsti iš savojo pasaulio. Čia privalome būti labai atsargūs. 
Vėliausiai po šių žodžių pradėjau klausytis jo atidžiau. Nenorėjau pakliūti į pavojų būdama taip arti tikslo.
-Šis rūkas niekada neišsisklaido. Priešingai, kuo labiau priartėsime prie rūmų, tuo stipresnis šis taps. Taigi naudosimės virve, kad nepamestume vienas kito. Aš eisiu pirmas, nes gerai pažįstu šią vietovę, bet tu taip pat turi būti atidi ir žiūrėti kur žengi, nes gali įklimpti. Taip sugaištume daug laiko, kurio neturime. Ši pelkė be persojo keičiasi, plečiasi, tad negaliu garantuoti, kad sugebėsiu be problemų per ją pervesti. Ir tai dar ne viskas.
Staiga jis nutilo. Laukiau kol jis tęs, tačiau Leoren tylėjo. Atrodė, tarsi jis būtų ieškojęs tinkamų žodžių, tuo tarpu mane kaip visada kankino nevaldomas smalsumas. Nuleidęs žvilgsnį į rasotą žolę, galiausiai prakalbo:
-Žinai, aš tikrai nenoriu tavęs gąsdinti, tačiau šiose pelkėse įvyko daug didelių mūšių stengiantis atgauti Akarijos laisvę. Priekyje esančios kolonos yra čia gyvavusios civilizacijos likučiai. Šioje vietovėje žuvo daugybė karių, šeimų, įvairiausių būtybių... Galima sakyti, kad čia vaidenasi, tačiau šios šmėklos gali atrodyti labai tikroviškos. Kai kurios iš jų tiesiog ramiai stovi, kitos šaukiasi pagalbos arba bando pulti. Aš nežinau ką mes pakeliui sutiksime, tačiau noriu, kad būtum pasiruošusi bet kam. Ši atmosfera, ne, labiau šis rūkas, gali gerokai apsvaiginti, sukelti haliucinacijas. Tai nėra paprasta pelkė. Labiau jau milžiniškos kapinės.
Su kiekvienu jo žodžiu, vis labiau įsitempiau. Dabar mielu noru grįščiau atgal į tamsų, nesvetingą mišką. Ten jau žinojau kas gali nutikti. Čia ne. Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, buvau tikra, jog ten jausčiausi saugesnė.
Abu angelai be perstojo žvelgė į mane tarsi laukdami įrodymo, kad viską supratau.
Bandydama nuryti gerklėje susidariusį gumulą tesugebėjau tarstelti "gerai".
Negaišdami dar daugiau laiko galiausiai pradėjome eiti į prieš mus stūksančią rūko sieną. Aš ir vėl buvau viduryje. Leoren priekyje, iš paskos sekė Lamirau. Aplink Leoren liemenį buvo apvyniota raudonai nudažyta virvė už kurios turėjau laikytis tiek aš, tiek ir šviesusis angelas. Nenorėjau pripažinti, kad bijojau, bet mano rankos gerokai drebėjo. Vartų saugotojui užsiminus apie vaiduoklius, tiesiog privalėjau pagalvoti apie ta vieną įvykį. Niekada niekam to nepasakojau, nes iki dabar nežinau ar tai buvo tikra. Tai atsitiko tėčio laidotuvių dieną. Gerai prisimenu tą saulėta ir šiltą sekmadienį. Vėl mačiau savo raudonos suknelės sijoną ir juodas basutes man belipant mediniais laiptais į viršų. Prisimenu, kaip atidariusi kambario duris išvydau kampe stovintį siluetą. Sustingau. Ketinau kviesti mamą, tačiau išgąstis paralyžavo mane. Tesugebėjau stovėti prisispaudusi prie durų ir stebėti kaip tėtis, visą laiką žvelgęs į sieną, atsisuka į mane ir šyptelna. Jis vilkėjo tuos pačius drabužius kaip išvykdamas: mėlynus džinsus ir šviesius, languotus marškinius. Tamsiai rudi plaukai buvo kiek susišiaušę, tačiau žalios akys buvo kaip visada pilnos meilės kai jis pažvelgdavo į mane. Viskas atrodė taip tikra. Ištiesus ranką į priekį galėjau paimti jo šiltą delną. Buvau tuo tikra. Deja, užteko tik trumpo mirktelėjimo ir šis vaizdinys dingo daugiau niekada nebegrįždamas. Visada įkalbinėjau save, kad tai tebuvo fantazijos išdaiga. Tai nutiko vien dėl to, kad labai norėjau jį dar kartą pamatyti, paskutinį kartą apkabinti. Atsisveikinti. Dabar, nesustabdomai artėjant link neaprėpiamo balto rūko ir vėl pradėjau tikėti to įvykio tikroviškumu.
Mano kojos priminė pudingą. Netvirtais žingsniais slinkau paskui Leoren nenoriai leisdama baltai masei mane apgaubti. Tvirtais įsikibusi į virvę, tramdžiau savo per daug vaizdingą fantaziją, bei stengiausi kvėpuoti ramiai ir tolygiai. Šioje niekada neplanuotoje kelionėje išgyvenau tiek daug siaubingų dalykų. Neleisiu kažkokiai pelkei manęs įbauginti. Nuoširdžiai tikėjau šiomis mintimis. Labiau jau stengiausi jomis tikėti. Deja, su kiekvienu metru mano drąsa vis labiau menko. Drėgmės prisotintas oras grąsino ją uždusinti. Taip pat ir mane. Ši atmosfera slėgė.  Prie visko prisidėjo ir galvos svaigimas. O dar ir orientacijos trūkumas... Nebežinojau ar ką tik įėjom, ar jau klaidžiojam keletą valandų. Staiga gerokai sunerimau. Ką darysime jeigu nespėsime laiku pasiekti rūmų ir mus užklups pavojinga tamsa? Kas garantuoja, kad neklaidžiojame ratais? Iš kur Leoren žino kuri kryptis yra teisinga? Kuo ilgiau apie tai galvojau tuo labiau bijojau. Panikai suveržus gerklę akyse ištryško ašaros. Buvau įsitikinusi, kad daugiau niekada nepaliksime šios nesvetingos vietos. Mirsime nuo bado arba troškulio. Arba būsime pribaigti keistų, kraujo ištroškusių būtybių.  Ir tarsi viso to nebūtu gana, staiga tylą petraukė šaižus klyksmas priversdamas mane pašiurpti. Prieš suvokdama ką darau instiktyviai sustojau.
-Erika, viskas gerai. Tai netikra. Mes čia. Mes apsaugosime tave,- iškart sureagavo Leoren suimdamas mane už pečių ir įremdamas savo ryžtingą žvilgsni į mano veidą. Tačiau, kad ir kaip jis stengėsi suteikti man saugumo jausmo, tai buvo beviltiška. Po visko kas ivyko nepasitikėjau nei juo, nei Lamirau. Kažkur pasamonės gelmėse žinojau, kad šios mintys yra neteisingos ir kvailos. Tai nepasiekė mano, migla aptrauktos, galvos. Nors ir linktelėjau signalizuodama jog jam pritariu, tetroškau apsisukti ir klykiant bėgti atgal. Neišpildžiau šio noro vien todėl kad nebegalėjau pasakyti iš kurios pusės atėjome.
Tad sukandusi dantis, apsimečiau bebaime ir pavyzdingai sekiau paskui vartų saugotoją. Tuo tarpu mano instinktai buvo kaip niekada jautrūs. Kiekvienas net menkiausias garsas privertė krūptelėti. Staiga net ir drėgnos žolės šnarėjimas skambėjo pavojingai. Vienintelis raminantis dalykas šioje keblioje situacijoje buvo vis labiau artėjančios kolonos. Ta akimirką dar nežinojau, kad būtent ten patirsiu tai, kas dar ilgai persekios mane baisiausiuose košmaruose. Dabar dar stebėjausi kolonų dydžiu, vėliau - sudėtingais akmenyje iškaltais raštais ir ženklais. Išsižiojusi užverčiau galvą aukštyn stengdamasi įžvelgti migloje paslėptas viršūnes. Bent trumpam pamiršau kas vyksta ir realybė nedelsiant sugrąžino mane atgal. Visai arti pastebėjusi menką judesį iškart reagavau pasukdama galvą į tą pusę. Nors ir nemačiau nieko įtartino nenuleidau žvilgsnio. Nujaučiau, kad tuoj nutiks kažkas blogo ir vis tiek nebuvau pasiruošusi tam kas sekė po to.
Už mane aukštesnis siluetas atsirado tarsi iš niekur. Pati situacija tetruko kelias sekundes, tačiau man tai buvo tarsi keletas amžinybių. Viskas vyko per lėtai. 
Pirmiausiai į akį krito perkreipta laikysena ir sparnai. Nors, tiksliau pasakius tai, kas iš jų liko. Iš susikūprinusios nugaros styrojo ilgi, lenkti kaulai, ant kurių vis dar kabojo kelios, vos besilaikančios baltos plunksnos. Žvilgsnis keliavo kraujuojančiais pečiais žemyn, per ilgą ranką, nusėtą giliomis žaizdomis, kol pasiekė kaulėtus pirštus, vis dar laikančius, aštrų kardą. Nors ir žinojau, kad visa tai yra netikra nesugebėjau nusisukti ir tiesiog apsimesti jog nieko nebuvo. Mane šokiravo šio angelo išvaizda ir tokiu būdu dar labiau traukė dėmesi. Tuo tarpu kraupus siluetas tiesiog stovėjo pasisukęs šonu į mus ir nuleidęs galvą tyrinėjo žemę, tarsi ko nors ieškodamas. Arba tiesiog gedėdamas savo siaubingo likimo. Stipriau įsikabinusi į virvę naiviai maniau, kad pasijusiu saugiau. Aš pakankamai gerai tvardžiausi. Iki tol kol jis pakėle savo galvą. Iki tol kol jo šaltas žvilgsnis įsmigo mano sielos gelmėse. Negalėjau patikėti tuo ką mačiau. Šis karys nebeturėjo veido, akių. Vietoj šių žiojėjo dvi juodos akiduobės. Kaukolė su menkais mėsos likučiais. Ilgi, šviesūs plaukai priminė Lamirau. Žvilgtelėjusi kiek aukščiau pajutau kaip nutirpsta kojos. Jis turėjo elnio ragus. Kaip nepastebėjau šių ankščiau? Pagauta baimės atsisukau į Leoren kuris vis dar ramiai žingsniavo į priekį. Nejaugi jis jo nemato? Ar tiesiog apsimeta nematantis? Kaip galima nepastebėti šio kario sudraskytais drabužiais ir atviromis žaizdomis? Ar jau pradėjau kraustytis iš proto?
Nebesuvokdama kas vyksta atsisukau atgal. Kaip tik tuo metu, kai siluetas ryžtingai iškelęs kardą į viršų šaižiai suriko ir pasileido link manęs. Nuo tos akimirkos viskas vyko labai greitai. Visi Leoren perspėjimai tiesiog išgaravo. Nustojo egzistuoti. Kažkas suklykė. Tik vėliau suvokiau, jog tai buvau aš. Nebeatpažinau savo pačios balso. Prabudus gynybos instinktams, paleidau virvę ir pasileidau bėgti net nežinodama kuri kryptis yra geriausia.