Kai balsai tave šaukia

Mano gyvenimas mieste

Mums persikrausčius vis dažniau matydavau mano močiutę, kadangi dabar gyvenome netoli jos buto. Mama dirbo labai daug, kartais nematydavau jos netgi keletą dienų. Savo biure ji buvo pirma, kuri pradėdavo dirbti ir paskutinė, kuri baigdavo. Tik dabar suprantu, kad šiuo būdu ji tiesiog stengėsi gyventi toliau. Darbe ji galėjo pamiršti problemas ar nemalonius prisiminimus. Toks gyvenimas nebuvo pati geriausia išeitis, nes kartais man labai jos trūko.
Tačiau aš nebuvau viena, nes tūrėjau močiutę. Dažnai galvojau, kad be jos nebūčiau išsivertusi šiame nedraugiškame pasaulyje. Kai ji pastebėjo, kiek mažai laiko mama praleidžia namuose, tiesiog pardavė savo butą ir atsikraustė pas mus. Savavąliškai atidaviau jai mano kambarį ir miegojau ant sofos. Aš labai džiaugiausi, kad kažkas laukė manęs grįžtant iš mokyklos. Dabar nebebuvau tokia vieniša ir daugiau šypsojausi.
Kai baigdavau namų darbus, visąlaiką nuveikdavome ką nors įdomaus. Man patiko leisti laiką su ja. Dažniausiai eidavome pasivaikščioti po netoli esantį parką arba ėjome valgyti ledų jos mylimiausioje ledainėje. Vakarais ji padarydavo karšto šokolado ir pasakodavo įvairiausias istorijas. Labiausiai mėgdavau kai ji pasakodavo apie Akariją, kitos dimensijos pasaulį. Šią nuostabią vietą buvo užgrobusi požemių dvasia Suriima. Ji buvo labai stipri ir norint ją nugalėti, Akarijai reikėjo Išrinktosios- merginos su auksine žyme. Iki Suriimos rūmų ją tūrėjo lydėti Leoren- vartų saugotojas ir mano mylimiausias veikėjas. Jis priklausė angelų klanui- bendrijai, kuri stengėsi nugalėti šia dvasią ir vėl valdyti Akariją taip kaip buvo ankščiau.
Aš žinojau, kad visa tai buvo išgalvota, tačiau vis tiek įdėmiai klausiausi šių pasakojimų kiekvieną vakarą. Visą laiką būdavau prikaustyta prie kėdės. Šios istorijos atrodė tokios tikroviškos, o ir mano močiutė mokėjau gerai pasakoti ir perteikti emocijas, kurias tūrėčiau jausti. Ji visada baigadavo pasakoti įdomiausioje vietoje ir man tekdavo tik spėlioti kas įvyks toliau.
Deja, ši idilė nesitęsė ilgai. Viskas turi savo pabaigą.
Močiutės sveikata pablogėjo labai greitai- jai teko atsigulti į ligoninę. Kiekvieną laisvą minutę praleisdavau su ja. Net namų darbus darydavau palatoje. Mama buvo priversta mažiau dirbti, nes tūrėjo pasirūpinti manimi. Buvo keista matyti ją taip dažnai.
Aš labai tikėjausi, kad greitu metu močiutei vėl pagerės ir tada viskas bus kaip buvę. Tačiau tiesa buvo tiesa: gydytojas nedavė jokių vilčių, kad ji vėl kada nors atsistos iš šios lovos. Nejučia mėgavausi kiekviena minute, kurią dar galėjome praleisti kartu, nes kiekviena iš jų galėjo būti paskutinė. Viena iš jų buvo lemiama: tądien ji pasinėrė į komą. Tačiau prieš tai ji dar buvo sąmoninga ir suprato, kad kažkas yra negerai, nes gydytojas ateidavo vis dažniau. Aš iškart paskambinau mamai ir pasakiau, kad būtų geriau jeigu ji atvažiuotų. Aš nujaučiau, kad tai netruks ilgai.
Kai ji atvažiavo abi sėdėjome prie jos lovos. Aš iš dešinės, mama iš kairės pusės. Mes šnekučiavomės bandydamos nustumti blogas mintis. Staiga močiutė pasisuko į mamą ir suėmė jos ranką:
-Evelyn, aš jaučiu, kad tuoj tūrėsiu eiti todėl dar noriu tau kai ką pasakyti...
-Mama, tu niekur neisi,- dar bandė prieštarauti ji tačiau jos skruostais jau riedėjo ašaros.
-Evelyn, nepertraukinėk manęs. Pasirūpink Erika, pasistenk, kad jai nieko netrūktų. Pasirūpink savimi ir nepamiršk, kad darbas nėra svarbiausias dalykas šiame gyvenime. Pagalvok, kad Erikai taip pat reikia mamos.
Aš stebėjau šia sceną ir pati nebegalėjau sulaikyti ašarų. Galbūt močiutė dar būtų ką nors pasakiusi, bet tada palatos duris atidarė gydytojas ir skubiai iškvietė mamą pokalbiui. Močiutė nulydėjo ją žvilgsniu ir tada atsisuko į mane:
-Neverk, Erika. Ten kur einu bus labai gražu ir vieną dieną susitiksime vėl.
Aš paėmiau jos ranką, ji suspaudė manąją:
-Tu turi dar kai ką žinoti. Išrinktoji sugebės išgelbėti Akariją. Jai tik reikės pasitikėti savimi ir atėjus lemtai akimirkai ji negalės gręžiotis atgal. Tai yra labai svarbu. Prižadėk, kad niekada to nepamirši.
Aš nesuvokiau, kodėl ji man sako tai būtent dabar ir kodėl tai buvo taip svarbu. Tačiau neketinau ginčytis ir tiesiog pakartojau:
- Ji turi pasitikėti savimi ir lemiamą akimirką nesigręžioti atgal. Aš prižadu močiute.
Jos veide sužibo šypsena:
- Dabar galiu ramiai numirti.
Tai buvo tik šnabždesys, bet aš viską supratau. Jos ranka atsipalaidavo ir atrodė, kad ji daugiau nebekvėpuoja. Tačiau ji dar nebuvo mirusi, tik pasinėrė į komą. Ši buvo trumpa. Jau po keleto dienų viskas buvo baigta. Nesugrąžinamai.
Per laidotuves aš be perstojo galvojau apie jos žodžius. Nesigręžiok atgal- skambėjo balsas galvoje.
Kai karstas buvo nuleidžiamas į žemę nejučia sušnibždėjau:
- Aš nepamiršiu to, močiute.
Atrodė, kad viskas baigėsi, tačiau gyvenimas vis tiek tęsėsi toliau.