Kai balsai tave šaukia

Pripažinimas

Staiga mano kūnas aptirpo. Pulsas trumpam stabtelėjo. Net nespėjau atsistoti kai įvyko tai ko bijojau labiausiai. Tarsi sulėtintoje filmo scenoje antras Šešėlis iškėlė peilį į viršų. Nuo jo ašmenų jau lašėjo nimfos kraujas. Žinojau kas įvyks tačiau nesugebėjau atsitraukti. Buvau lyg paralyžuota. Raumenys nei neketino paklusti mano norams. Po poros sekundžių viskas baigėsi. Greitu judesiu Šešėlis įsmeigė ilgą durklą, su odine rankena, į jos krūtinę. Mėlynos merginos akys tapo tuščios. Iš lengvai pravertų rausvų lūpų paplūdo tamsus raudonas skystis. Tamsiam siluetui, paleidus nimfos plaukus, šios kūnas tiesiog sukniubo ant šaltų akmeninių grindų.
Tą akimirką Leoren pagaliau sugebėjo atplėšti mane nuo plyšio ir, mano nuostabai, stipriai apkabino. Nesipriešinau. Tiesiog negalėjau.
Prisispaudžiau prie jo tarsi tai būtų vienintelis būdas išgyventi. Tyliai kūkčiojau įsikniaubusi į jo krūtinę. Viena ranka angelas tvirtai laikė mano liemenį, kita - švelniai glostė išsitaršiusius plaukus. Tačiau tai nepadėjo nusiraminti. Galvoje sukosi tie patys klausimai. Kodėl aš neatpažinau jos ankščiau? Kaip aš galėjau? Neradau tinkamų atsakymų... Kaltės jausmas spaudė kur kas stipriau nei Leoren glėbys.
Pritildytą kūkčiojimą užgožė keistas klegesys. Šis skambėjo tarsi juokas. Šešėliai pramogavo žudydami nekaltus miško gyventojus. Šis kartas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Jiems tai tebuvo dar viena nereikšminga auka. O man - draugė, kurią palikau likimo valiai.
Šnabždesiams vis labiau tolstant, staigiai atsitraukiau nuo angelo. Negaliu leisti jiems likti nenubaustiems. Pašokau ant kojų ir jau ketinau prasmukti pro siaurą tarpą tarp dviejų smailių stalagmitų, tačiau buvau šiurkščiai sulaikyta:
-Nedaryk kvailysčių.
-Leoren, paleisk mane,- sušnypščiau žvelgdama į tą pusę iš kurios dar sklido prityldyti garsai. -Jie negali tiesiog nueiti.
Besistengiant išsilaisvinti angelo gniaužtai dar labiau suspaudė mano gležną riešą. Kūnu perėjo skausmas, kurį bandžiau ignoruoti. 
-Aš prižadėjau ją apginti!- netikėtai balsas šoktelėjo į viršų.
-Ir manai, kad rizikuodama savo gyvybe ką nors pakeisi?!- atkirto Leoren. -Tai neprikels jos! Viskas baigta!
Paskutiniai žodžiai dar ilgai aidėjo akmeninėmis sienomis. Jie atėmė visą ryžtą. Pasijutau tokia bevertė. Bejėgė. Nebesugebėjau išsilaikyti ant kojų. Suklupau, taip nustebindama ir vartų saugotoją. Iškart pastebėjau nuostabą jo veide. Šią jis greitai nuslėpė. Bet tos sekundės pakako.
Ašaroms riedant skruostais žemyn, nenuleidau žvilgsnio nuo vis didėjančios kraujo dėmės ir šviesių Terėjos plaukų po kuriais buvo paslėptas baimės iškreiptas veidas. Dar niekada nebuvau tokioje situacijoje, kai kaltė grąsino galutinai pasmaugti. Bet viskam yra pirmas kartas. Ir štai - manasis. Angelo pirštai galiausiai paleido riešą ir tai vien tam, kad nuslydus porą centimetrų žemiau galėtų sunerti šiuos su mano. Tas prisilietimas buvo kažkas nepaaiškinamo. Paprasti žodžiai buvo bejėgiai tai apibūdinti. Nustebusi žvilgtelėjau į mūsų rankas ir pakėliau galvą į viršų. Šalia klūpantis vartų saugotojas atrodė pritrenkiamai. Jo artumas žudė ir gydė vienu metu.
-Tu gali atkeršyti. Už viską,- ramiai ir užtikrintai ištarė jis nenuleisdamas akių.
Ir to užteko. Supratau jo mintis ir ketinimus vien tik stebėdama nebylius judesius. Per prisilietimą Leoren dalinosi savo drąsa ir energija. Tai buvo viskas ko reikėjo.
-Eime?- paklausė atsargiai. Nežymiai linktelėjau. Negalėjau pakeisti šios nimfos likimo, tačiau dar galiu nuspręsti daugelio kitų gyvenimus.
Atsistojusi dar kartą pažiūrėjau į Terėją, tačiau neišdrįsau prisiartinti. Neatkreipiant dėmesio į kraujo dėmę buvo galima pagalvoti, jog ji tiesiog miega. Amžiams. Nusprendžiau tai taip ir palikti. Apgauti save gražia iliuzija vien tam, kad galėčiau judėti į priekį. Dar kartą suklupusi nesugebėčiau atsistoti. Angelas kantriai stovėjo šalia leisdamas man atsisveikinti. Deja, laikas spaudė. Dar kartą tyliai atsiprašiusi, nusekiau paskui Leoren, kuris greitai surado siaurą taką vingiuojantį žemyn ir dingstantį tarp akmeninių luitų. Lamirau nieko nesakė, stengėsi kuo mažiau kištis, tačiau dar spėjau sugauti skeptišką jo žvilgsnį, skirtą Leoren. Nesusilaikiau nepervertusi akių. Taisyklės, taisyklsės, taisyklės... Įstatymai, kurių turėrume laikytis... Ir kodėl taip smagu juos laužyti?
Leoren žingsniavo prieš mane. Nesugebėjau atitraukti akių nuo jo dešiniosios rankos. Jau dabar ilgėjausi to netikėto prisilietimo ir jausmo, užvaldančio protą. Ši akimirka buvo per trumpa. Geras pojūtis tuojau pat išsisklaidė. Palikdamas tuštumą. Akliną tamsą. Nuostabų prisiminimą.
Staiga nebejaučiau nei šalčio, nei nemalionios drėgmės kabančios ore. Jokios baimės. Instinktyviai sekiau paskui vartų saugotoją. Pirmą kartą, po ilgo laiko, galvoje nesisuko nei menkiausia mintis. Tik ši ramybė nebuvo graži. Visą laiką to troškau, bet aplinkybės viską palenkė į neteisingą pusę.
Pagaliau pasiekėme posūkį į dešinę. Čia pro plyšius lubose besiskverbianti šviesa maišėsi su tamsa. Tyliai bejudant tarp drėgnų aukštų stalagmitų, sienomis keliavo baugūs šešėliai. Tolumoje lašėjo vanduo. Erdvėje aidėjo greiti mūsų žingsniai. Tik po gero pusvalandžio pasiekus antrą posūkį,- išgirdau zvimbimą. Šis garsas priminė senas neonines iškabas, kurios degdavo visą naktį, taip įvairiomis spalvomis apšviesdamos mano kambario sienas. Tuo metu dar gyvenau mieste ir vien pagalvojus apie tą laikotarpį - pašiurpau. Miesto gyvenimas buvo ne man, o ir iš šalia klestėjusio baro, šūkaliojantys žmonės nedarė visko geriau. Jau visą gyvenimą bijojau išgėrusiųjų, kadangi niekada nesugebėdavau nuspėti ką jie ketina daryti. Ar jie yra draugiški? Agresyvūs? Pavojingi? Būtent ši nežinia baugino. Neleido ramiai pro juos praeiti. Kai vieną dieną kažkuri iš šių nenuspėjamų asmenybių sugalvojo išdaužti mano kambario langą su plyta, pagaliau turėjau tvirtą įrodymą, jog neklydau.
Tuo metu dar buvau per jauna, kad suvokčiau, jog gyvenimas nėra gražus. Po kiekvienos sėkmės gali laukti nesėkmė, kuri sugriaus viską, ką sugebėjai pastatyti. Peržvelgus paskutinius nelaimingus metus nusprendžiau - dabar atėjo laikas viską pakeisti. Būtent tai ir kirbėjo mano galvoje, kai tolumoje išvydau ryškią, beveik akinančią šviesą. Vartus, kurie perkels mus į paskutinį etapą. Iš išorės šie nesiskyrė nuo kitų - auksinė žaižaruojanti arka ir viduje tyvuliuojantis skystis buvo gerai pažįstama. Neįprasta buvo stipri pulsuojanti energija sklindanti iš šios pusės. Tai darė šiuos vartus dar gyvybingesniais. Galingesniais. Tik dar labiau priartėjus suvokiau, kad ir įkyraus zvimbimo kaltininkė, buvo ši arka. Stovint šalia baiminausi, jog ši tuoj sprogs, nusinešdama ir mus. Iki vartų telikus maždaug dešimčiai metrų visi, iki šiol kelią pastoję, stalagmitai dingo. Prieš mus atsivėrė pusrutulio formos aikštė. Staiga angelai stabtelėjo ir apsižvalgė. Pagauta prastos nuojautos padariau tą patį, bet neišvydau nieko įpatingo. Tik pakankamai aukštą skliautą, daugybę smailių stalagmitų, bei tamsaus akmens sienas. Tolumoje aidėjo lašantis vanduo, šalia girdėjau, kiek per greitą, vartų saugotojo kvėpavimą.  Daugiau nieko. Jokių keistų siluetų ar tylių žingsnių. Tik dar kartą žvilgtelėjusi į priekį suvokiau kodėl angelai elgiasi taip atsargiai. Mes išeitume į atvirą vietą. Būtume lengvai pažeidžiami. Staiga į tamsias nišas ir kampus žvelgiau tarsi į grėsmę.
Tramdžiau kylančią baimę ir nerimą. Tikriausiai galvoju per daug negatyviai. Paranoja tikrai nepadės. Tai tebuvo laiko gaišimas. Laiko, kurio nebeturėjau. Terėjos mirties sukeltas skausmas ir buvo pagrindinis kaltininkas, kodėl nebelaukiau ir įžengiau į aikštę be leidimo. Angelams nespėjus manęs sustabdyti, jau stovėjau jos  viduryje ir laukiau likimo nuosprendžio.
Tą akimirką nieko nejaučiau. Ši tuštuma padėjo išlikti ramiai. Dabar galiu pasakyti, jog džiaugiuosi taip pasielgusi. Niekas, net ir angelai, nebūtų sugebėję nuspėti to kas įvyko paskui. Tai buvo viena iš Akarijos paslapčių. Šią visiškai viena. Be jokios pagalbos. Tiesiog stodama į akistatą su grėsme.
Girdėjau panišką Leoren reakciją ir sujudimą iš visų pusių. Tik apsisukusi atgal išvydau Šešėlius - tiek daug, kad nesugebėjau šių suskaičiuoti. Temačiau juodą masę, kuri judėjo nišose tarp skliauto ir sienos. Ideali vieta puolimui, kadangi mes negalėjome atsilyginti tuo pačiu. Stovėjau sustingusi bandydama suvokti ką jie planuoja. Kol išvydau juodus lankus, nukreipiamus į mane.
-Erika, grįžk atgal!- sušuko Leoren ir jau ketino įžengti į salę, tačiau aš sustabdžiau jį:
-Pasilik ten.Tikriausiai  užtikrintas balso tonas privertė angelą stabtelti. Juk iki šiol jis niekada manęs neklausė. Sutikus jo žvilgsnį bandžiau nebyliai papasakoti savo planus, nors to išvis nereikėjo. Vartų saugotojas jau žinojo ką darysiu toliau. Nebegalėjau slapstytis. Kova buvo vienintelė išeitis. Kitaip nesugebėsime pereiti šių vartų.
Mačiau šviesius strėlių antgalius. Baltas, krauju užlietas Šešėlių akis ir abu iš proto besikraustančius angelus.
Staiga įtemptos strėlės buvo paleistos. Šios artėjo iš visų pusių, tarsi milžiniškas mirtinų įsiutusių bičių spiečius. Atrodė, kad laikas sustojo. Girdėjau širdies plakimą stebėdamasi savo ramumu. Kažkas vis kartojo, kad negali nutikti. Galbūt Odesa? Ar tieisiog vidinis balsas?
Kaip tik tada arka nušvito dar ryškiau. Po truputį plokščios akmeninės grindys po mano kojomis buvo išraižytos auksinėmis gijomis. Neiškart suvokiau kas vyksta. Stovėjau sustingusi ir stebėjau kaip švytinčios linijos, tarsi ilgos gyvatės, raitėsi į viršų  taip apsaugodamos mane.  Kūną užplūdo dar niekada nepatirtas jausmas. Akarija suteikė man jėgų. Stodama viena į kovą įrodžiau Akarijai, jog esu tinkamiausia kandidatė Išrinktosios vietai. Ir ji pagaliau mane pripažino.  Per keletą sekundžių tapau taris viena asmenybe su šiuo pasauliu, kuris pasirodė esantis gyvybingesnis nei iki šiol. Gijoms pasiekus žymę ši iškart sužibo. Stiprus perštėjimas bylojo vis labiau stiprėjančias galias.  Jaučiau kaip Išrinktoji išlenda iš mano sielos gelmių ir įsilieja į kūną, kaip kraujas išnešioja ją iki paskutinės ląstelės. Mes tapome vienu žmogumi. Pagaliau...
Dabar artėjančios strėlės atrodė labiau kaip pokštas nei grėsmė. Man tereikėjo ištiesti ranką į priekį ir šios pakibo ore galiausiai subyrėdamos į dulkes. Girdėjau kaip Šešėliai pradėjo šnabždėtis tarpusavyje. Jie nesitikėjo to. Aš irgi. Jaučiausi tarsi žaisčiau šachmatais. Jų ėjimas buvo visiškai neapgalvotas. O maniškis -  nukirs jų karalių. Dabar atėjo mano eilė. Olos sienoms pradėjus drebėti tegalvojau vieną: šachas ir matas.