Kai balsai tave šaukia

Melo kojos trumpos (tęsinys)

Galiausiai jos ranka pradėjo slysti. Ji suriko keistu balsu pilnu nevilties ir bandę įsikabinti savo nagais palikdama gilius įdrėskimus mano odoje. Kai pagaliau buvau laisva kritau atgal ir nugriuvau ant Leoren. Jis giliai kvėpavo, o aš drebėjau nuo ką tik patirto šoko. Sugebėjusi nulipti nuo jo iškart atsisėdau ant žemės ir žvilgtelėjau į nimfą, kuri vis dar stovėjo kristale. Dabar ji atrodė visai kitaip: jos smaragdinės akys buvo beveik juodos ir pamačiusi, kad ją stebiu ji sušnypštė parodydama savo iltinius dantis. Vis dar nesuvokiau kas ką tik įvyko ir laukiau kol Lamirau ir Leoren prakalbs. Bet ilgą laiką nieko neįvyko. Pirmas (kaip visada) atsitokėjo Lamirau:
-Ar tu išvis išprotėjai?! Ką sau galvojai??
-Aš tik norėjau padėti!! Iš kur galėjau žinoti, kad tai atsitiks!! Jūs man išvis nieko nesakėte!!
-Tik todėl, kad nieko nesakėme nereiškia, kad tau reikia viską liesti! Toks smalsumas pražudys tave,- atšovė Lamirau.
Tada į mūsų ginčą įsiterpė Leoren:
-Tai yra veidrodžių nimfos.
Kadangi pajutau jo žvilgsnį taip pat atsisukau į jį. Džiaugiausi turėdama priežastį žvelgti į jį ir neatrodyti keistai.
- Kodėl jos yra čia??- susidomėjau.
-Suriima visą laiką pavydėjo nimfoms jų grožio, trapumo. Todėl sustiprėjusi ir įkūrusi galingą Imperiją ji įsakė savo vergams - Šešėliams- sugauti kiek įmanoma daugiau nimfų ir uždaryti jas. Dar ir dabar jos yra medžiojamos. Tokių kristalų vis daugėja.
-Bet kodėl kristalai??- nenorėjau, kad jis nustotų kalbėti su manimi.
- Tai nėra paprasti kristalai. Šie yra tarsi veidrodžiai. Ankščiau nimfos dažnai žvelgdavo į savo atvaizdą vandens paviršiuje. Suriima pasinaudojo tuo.
Visa ši istorija šokiravo ir supykdė. Jos turi kentėti tik todėl, kad Suriima pavydi jų grožio?? Kaip galima būti tokiai savanaudiškai?!
-Ar galima kaip nors joms padėti?- paklausiau tikėdamasi, kad dar galiu kažką pakeisti.
Tačiau Leoren tik papurtė galvą:
-Norėdamos ištrūkti jos turi įtraukti ką nors kitą. Todėl ji taip ir stengėsi išlaikyti tavo ranką.
Prisiminusi tai žvilgtelėjau žemyn. Nuo įdrėskimų kraujavau, bet nejaučiau skausmo. Tik liūdesį.
- Ir tikrai nėra jokio kito kelio??- nenorėjau taip greitai pasiduoti, bet tada išgirdau Lamirau balsą:
- Ne, šią akimirką negali nieko pakeisti. Nužudžiusi Suriimą išlaisvinsi ir jas.
Tada visi nutilo. Ore kabojo slogi nuotaika. Vėl pažvelgiau į kristalą, tačiau nimfa jau buvo dingusi. Tikriausiai pasislėpė laukdama sekančios naivios aukos kaip aš.
Staiga šalia manęs atsirado ranka. Pažvelgusi į viršų pamačiau Leoren. Ilgai negalvojusi suėmiau ją ir jis padėjo man atsistoti. Trumpam mūsų kūnai susilietė ir mane nukratė elektros smūgis. Jo artumas gali pražudyti...
-Ačiū...kad išgelbėjai...vėl,- išlemenau kaip įmanoma tyliau, kad negirdėtų Lamirau, kuris stovėjo keletą žingsnių toliau.
Trumpam Leoren veidą nušvietė šypsena. Ši šiek tiek apramino mano sąžinę.
-Nėra už ką,- atsakė jis ir jau ketino atsitraukti tačiau tada jo žvilgsnis užkliuvo už mano kraujuojančios rankos. -Ją reikia sutvarkyti.
Jo žvilgsnis buvo atsargus, tarsi klaustų ar jam leidžiu. Tarp mūsų buvo tik nedidelis atstumas, bet jis nedrįso manęs paliesti. Viena dalis troško jo artumo, tuo tarpu kita priešinosi ir ragino atsitraukti. Pasirinkusi man labiau patinkančią pusę linktelėjau. Leoren negaišo ir švelniai suėmęs mane už riešo nusivedė iki savo kuprinės, kuri buvo numesta ant žemės. Iš to sprendžiau, kad jis labai skubėjo mane išgelbėti.
-Prisėsk,- tyliai tarė jis ir priklaupė šalia manęs. - Man reikia išvalyti žaizdą, tai bus skausminga.
Jis suvilgė medžiagos skiautę kažkokiu skysčiu ir pradėjo valyti kraują tačiau aš nejaučiau jokio skausmo. Tarsi užhipnotizuota sekiau jo tvirtus, bet atsargius judesius. Kiekvienas švelnus prisilietimas privertė sulaikyti kvapą. Mano oda dilgčiojo ir šis jausmas buvo kažkas nuostabaus. Žinojau, kad Lamirau stovi kažkur netoliese ir stebi visą tai tačiau man tai neberūpėjo. Mes nedarome nieko uždrausto...juk jis tik rūpinasi manimi. Tai ką jautėme iš tikrųjų nebuvo galima teisti. Tai buvo mūsų akimirka.
Nuvalęs kai kur jau sukręšėjusį kraują jis kurį laiką ieškojo kažko savo kuprinėje. Galiausiai ištraukė nedidelį ritinėlį binto ir pradėjo tvarstyti. Visą tą laiką negalėjau atitraukti akių. Kaip jis sugeba būti toks tobulas darydamas paprastus dalykus??
Prisiminusi kaip dar prieš keletą valandų rėkiau ant jo ir kaltinau, pasijutau prastai. Labai prastai. Aš taip jį įskaudinau, bet jis vis tiek mane gelbėja ir saugo. Rūpinasi.
Tūrėjau kažką daryti. Tuojau pat, kitaip sąžinė sugriauš mane. Leoren buvo beveik baigęs ir tvirtino binto galą, kad šis neatsilaisvintų. Mano sekantis veiksmas buvo impulsyvus, neapgalvotas. Aš uždėjau mano sveiką ranką ant jo riešo. Jo ranka iškart sustingo, bet jis neatsitraukė ir iškart pažvelgė į mane. Jo žvilgsnis, tos akys... man pritrūko žodžių. Ar tai buvo viltis jo akyse??
-Ačiū,- tesugebėjau ištarti ir pastebėjau nusivilimą jo veide, kurį jis greitai paslėpė ir šyptelėjo:
-Tai mano pareiga.
Tada jis greitai atsitraukė ir susirinkęs savo daiktus pakilo. Padariau tą patį, kad jis ir vėl netūrėtų padėti man atsistoti. Jau po keleto akimirkų suvokiau, kad Leoren vengė mano žvilgsnio. Jaučiausi tikrai sumautai, dar blogiau nei prieš tai. Pati nesuvokiau kodėl nesugebėjau atsiprašyti?? Kodėl tik padėkojau jam?? Jis buvo vertas daug daugiau....
Aišku, kad jaučiau deginantį Lamirau žvilgsnį įsmeigtą į mane, bet neketinau kreiptį į jį dėmesio. Visą tą laiką jis stovėjo atsirėmęs į medžio kamieną ir stebėjo menkiausią judesį, prisilietimą, gaudė kiekvieną žodį. Tačiau pats nieko nesakė. Kodėl jis negali tiesiog dingti??
- Ar dar toli turėsime eiti??- paklausiau tyliai, tikėdamasi, kad Leoren atsakys. Labai bijojau, kad jis pradės manęs vengti ar ignoruoti.
-Ne,- gavau atsakymą iš Lamirau ir daugiau išvis nieko nebesakiau.
Neužilgo medžiai pradėjo retėti, bet kristalų vis daugėjo. Jų skleidžiamos šviesos užteko, kad matyčiau kur einu todėl žibintų nenaudojome. Po dar keleto žingsnių Leoren sustojo ir padėjo savo kuprinę ant žemės. Kadangi Lamirau padarė tą patį, pasekiau jo pavyzdžiu. Apsidairiau įvertindama aplinką: smulkesni ir stambesni medžiai maišėsi su melsvais arba baltais kristalais.
-Tikrai liksime čia??- paklausiau tikėdamasi, kad atsakymas bus neigiamas. Kažkodėl pasijutau prastai būdama tokia laisva tarp įkalintų nimfų. Tai būtų tas pats tarsi miegočiau vidury kalėjimo.
-Taip. Kažkas netinka??- Lamirau balso tonas privertė pasijusti tarsi būčiau kokia išlepinta princesė. Idiotas... Nieko jam neatsakiau.
-Mums reikia šakų laužui... - prabilo Leoren, bet Lamirau iškart jį pertraukė:
- Aš eisiu su Erika,- jo balso tonas buvo tvirtas, užtikrintas. Galbūt todėl Leoren ir nesiginčijo. Arba jam tiesiog nebebuvo svarbu ar eisiu su juo...
-Gerai. Tada aš eisiu medžioti,- sakydamas tai jis atrodė kiek sutrikęs nuo Lamirau elgesio.
-Eime,- paragino mane angelas baltais plaukais, o aš banžiau užmušti jį žvilgsniu. Deja, nesėkmingai.
Tada jis tiesiog nuėjo nelaukdamas manęs, todėl greitai pašokau ant kojų ir nusekiau paskui. Pasijutau tarsi šuo, kuriam reikėjo vakarinio pasivaikščiojimo prieš einant miegot. Kaip jis sugeba kiekvieną kartą taip mane pažeminti??!
Jis ėjo prieš mane išvis nesižvalgydamas aplink, tuo tarpu aš apžiūrinėjau visus kristalus pro kuriuos mes praėjome. Mačiau įvairiausių nimfų: jaunų, senų, aukštų ir jaunų. Daug skirtingų darbužių ar plaukų spalvų. Tačiau visos jos buvo labai grakščios, žavios merginos ir moterys. Jų bejėgiai, pagalbos ieškantys, žvilgsniai sukėlė manyje vis didesnį pyktį. Kaip galima būti tokiai bejausmei ir įkalinti nekaltas būtybes tik dėl šlykštaus pavydo?!
Jau buvome pakankamai nutolę nuo mūsų stovyklavietės, kai mano žvilgsnis užkliuvo už vienos šviesiaplaukės nimfos mėlynomis akimis. Jos suknelė padaryta iš žalių lapų melsvais galais iškart privertė mane sustoti. Kai pagaliau suvokiau kas ji tokia nebegalėjau blaiviai mąstyti.
- Terėja?!!!- sušukau aš ir pasileidau bėgti link toliau stovinčio kristalo išvis neapgalvojusi ką ką tik padariau.....