Kai balsai tave šaukia

Demonas su angelo sparnais 2d.

-Kas atsitiko? Kas ne taip?- pradėjau panikuoti tačiau Lamirau atsakė ne iškart.
Pasekusi jo žvilgsnį pamačiau vis dar šalia stovinčią miško dvasią, kurią jau buvau pamiršusi. Suvokiau, kad ji neturėtų to girdėti, tad suskubau paaiškinti:
-Tila, tu gali eiti atgal. Manimi pasirūpins angelai.
-Gerai. Bet nevargink savęs per ilgai. Turėtum kuo greičiau grįžti į lovą,- atsakė mergina ir nenoriai nutypeno link miestelio. Keletą kartų atsisuko atgal tarsi būtų norėjusi įsitikinti, jog tikrai gali palikti mane vieną.
Lamirau vis dar delsė, laukdamas kol Tila nutols, taip varydamas mane iš proto.
-Lamirau, kas yra?- paklausiau griežtesniu balsu.
-Erika, aš žinau kaip tu jautiesi. Suprantu tavo norą, kuo greičiau jį pamatyti. Tačiau Leoren yra šiek tiek kitoks.
-Kitoks? Kaip kitoks? Kas nutiko?- bėriau klausimus kaip žirnius į sieną.
-Manau būtų geriau jeigu tu dar palauktum prieš jį sutikdama. Patikėk, tai tik tavo naudai. Viskas yra kiek kitaip nei tu tikiesi.
-Nustok kalbėti užuominomis. Sakyk man kas vyksta.
Lamirau jau žiojosi atsakyti, tačiau tada jo veido išraiška pasikeitė ir žvilgsnis, nuslydęs nuo mano veido, dingo kažkur už nugaros. Prieš spėjant atsisukti iškart supratau kas stovi už manęs.
-Erika,- išgirdusi kimų, iki sielos gelmių pažįstamą balsą jaučiau kaip blaivus protas atsijungia.
Lamirau perspėjimai tiesiog išgaravo kai apsisukusi atgal pamačiau jį. Leoren atrodė dar gražiau nei galėjau atsiminti. Stovėdamas prieš mane visu ūgiu privertė pasijusti menkute. Tarp mūsų esantis atstumas buvo per mažas, jog galėčiau vėl susikaupti. Visa baimė išgaravo. Su ja dingo ir prasta nuojauta. Jaučiau tik karštį sklindantį per visą kūną.
Tiesiog privalėjau jį paliesti, įsitikinti, kad tai nėra dar vienas miražas. Žengusi lemtingą žingsnį arčiau, stipriai apkabinau neketindama greitai paleisti. Pagaliau jaučiau jo šilumą, įkvėpiau tik jam būdingo kvapo. Atrodė, kad nuo šio prisilietimo įsielektrino ne tik kiekviena mano ląstelė, bet ir atmosfera.
Tačiau iš tiesų viskas nebuvo taip gražu. Jis neatsakė į mano jausmų proveržį. Stengiausi išlikti rami ir viltingai laukiau Leoren reakcijos. Bet nieko neįvyko ir kiekviena sekundė tapo vis skausmingesnė. Galiausiai nutiko būtent tai ko tikėjausi mažiausiai. Suėmęs už pečių jis atplėšė mane nuo savęs taip galutinai įrodydamas, jog Lamirau žodžiai nebuvo tokie nereikšmingi kaip maniau.
-Nuo šiol viskas bus kitaip,- prabilo Leoren rimtu balsu.
Tuo tarpu aš stovėjau prieš jį ir stengiausi suvokti kas vyksta. Slapta tikėjausi, kad visa tai tebuvo tik lakios fantazijos vaisius.
-Kodėl? Ką aš padariau?- tariau drebančiu balsu.
Lamirau, visą laiką žvelgęs į tolį, atsisuko į mane ir savo veido išraiška bandė perspėti, kad ką tik padariau lemtingą klaidą.
-Tu drįsti paklausti kodėl?- iškošė Leoren pro sukąstus dantis. Jaučiau kaip kūnas po truputį aptirpsta. Puikiai žinojau kas įvyks dabar. -Tu pažeidei visas taisykles, kurias tik buvo galima pažeisti! Nepaisei įstatymų. Nekreipei dėmesio į visus mano paliepimus. Tu rizikavai gyvybe! Ar bent pagalvojai apie pasėkmes?! Ar išvis apie kažką pagalvojai?!
Jo balsas tapo vis garsesnis, aršesnis. Žodžiai smigo tarsi peiliai į mano nusilpusią sielą. Viduje kraujavau. Nors ir stengiausi, nesugebėjau nepraleisti skausmo į išorę. Niekada nemokėjau išlikti tvirta...
-Aš tik norėjau tave sugrąžinti...
-Erika, nejaugi tu nesupranti. Tu neturėjai manęs sugrąžinti. Aš esu čia tam, kad tave apsaugočiau, ne nužudyčiau. Aš turiu aukoti savo gyvybę dėl tavęs, ne atvirkščiai. Su šiuo poelgiu peržengei visas ribas. Dabar pamačiau mano klaidą. Ir daugiau niekada jos nekartosiu.
-Aš tik norėjau tau padėti!- surikau isteriškai jausdama kaip išdavikiškos ašaros rieda skruostais žemyn.
Kai Leoren grėsmingai priartėjo iškart atsitraukiau. Tą akimirką pagaliau įsikišo Lamirau užstodamas mane nuo vartų saugotojo.
-Leoren, valdykis,- perspėjo įsakmiu balsu.
-Tu taip pat esi išdavikas. Kodėl išvis papasakojai jai apie tai?! Ką sau galvojai? Juk esi įstatymų žinovas ir saugotojas. Tavo gyvenimas visada susidėjo tik iš taisyklių. Kaip tu galėjai taip pasielgti?
Tikėjausi kandaus Lamirau atsakymo, tačiau jis tiesiog tylėjo ir stovėjo prieš mane, tarsi sargybinis, net neketinantis trauktis šalin. Vis dėl to keista kaip greitai gali viskas pasikeisti. Staiga priešai tampa draugais ir apsaugo nuo tų, kuriais nuoširdžiai pasitikėjai. Kuriuos mylėjai. Be išimčių.
Kai šaltas Leoren žvilgsnis vėl nuslydo į mane net nepastebėjau kaip įsitempiau tikėdamasi, kad tai padės man atlaikyti sekantį smūgį. Bijojau, kad subyrėsiu. Pavirsiu dulkėmis kurias išnešios vėjas.
-Nežinau ką tu man jauti,- prabilo Leoren ramesniu, bet vis dar griežtu balsu. -Tačiau tai turi baigtis. Viskas jau nuėjo per toli... Vienaip ar kitaip - aš tau nieko nejaučiu. Tiesą sakant, niekada tavęs nemylėjau. Žaidžiau su tavimi tik tam, kad pasitikėtum manimi.
Nors tai sakydamas jis žvelgė man tiesiai į akis žinojau, kad jis meluoja. Arba bent jau tikėjausi, jog tai nėra tiesa. Kitaip viskas būtų dar baisiau. Buvau per silpna. Nesugebėčiau to atlaikyti. Tyliai meldžiausi taip bandydama pakeisti likimą. Be perstojo kartojau tą patį taip tikėdamasi apgauti pati save. Vartų saugotojas paslėpė savo tikruosius jausmus po bejausme kauke. Jis išsigando suvokęs kokios siaubingos pasekmės laukia pažeidus taisykles. Deja, nebuvau tikra ar šios mintys buvo tiesa. Ieškojau atsakymų jo tamsiose akyse. Mane pasitiko tik šaltis.
Norėjau išrėkti visas, galvą spaudžiančias, mintis bet ašaroms galutinai užgniaužus gerklę neišleidau nei garso. Todėl tiesiog stovėjau apglėbusi save. Galbūt tai padės nesuklupti? Drebėjau nors nebuvo šalta. Jaučiausi taip, tarsi būčiau stovėjusi ant skardžio ir vienintelis kelias ištrūkti būtų nušokti žemyn.
Nežinau kuria linkme būtu viskas pasisukę, jeigu nebūčiau pajutusi perštėjimo. Jau prieš pažvelgdama žemyn numaniau kas vyksta. Mano žymė pradėjo plėstis. Leoren žodžiai sužeidė ne tik mane, tačiau ir Išrinktąją. Ši nebuvo tokia silpna kaip aš ir neverkšleno pasislėpusi atokiausiame kampe. Ji perėjo į kovinę būseną, ketino nukreipti visą pyktį prieš vartų saugotoją.
Mintyse be perstojo kartojau, kad tai turi liautis. Perštėjimui peraugus į deginimą galutinai suvokiau kokios menkos buvo mano pastangos. Šitaip jos nesustabdysiu. Nejuokais išsigandau. Karštligiškai purčiau galvą ieškodama išeičių. Deja, joje sukosi tik viena mintis - niekada neatleisčiau sau, jeigu angelams kas nors nutiktų. Jeigu pati jiems pakenkčiau. Sunaikinčiau ne tik juos, bet ir save...