Kai balsai tave šaukia

Lamirau ir jo nenuspėjamumas

Jam atsitraukus ir atsisėdus prie Lamirau taip pat nusprendžiau prisiartinti prie maloniai šildančio laužo. Dienos čia buvo labai karštos, bet naktys - pakankamai žvarbios. Nebeturėdama jėgų sėdėti nusprendžiau prigulti. Mano kuprinę vėl naudojau tarsi pagalvę ir jau labai greitai užmigau. Nieko nesapnavau - tikriausiai buvau per daug pavargusi, ir kai vėl atsimerkiau jau buvo šviesu, o laužas, prie kurio miegojau, buvo beveik užgesęs. Lengvas baltas dūmas dar kilo į dangų, bet liepsnos nebesimatė. Pasirėmusi ant alkūnių apsižvalgiau. Nustebau suvokusi, kad esu viena. Leoren ir Lamirau nebuvo nei ženklo.
Ketindama eiti jų ieškoti atsistojau. Tik dabar pastebėjau, kad buvau kažkuo užklota. Pakėlusi ant žemės nuslydusį švarką iškart atpažinau. Šis priklausė Leoren. Šis mielas gestas privertė šyptelti. Jis rūpinosi manimi taip kaip niekas prieš tai. Net ir po visko kas įvyko....
Sulanksčiusi jo švarką padėjau ant mano gulėjimo vietos ir apsižvalgiau dar kartą. Pastebėjau jų kuprines, Lamira lanką ir Leoren katanas. Jie išėjo be ginklų... Šiek tiek sunerimau - juk čia yra pavojinga. Kas bus tada jeigu kas nors juos užpuls??
Tačiau dabar buvo šviesu. Visos keistos būtybės buvo pasislėpę. Jie geriau žinojo ką daro. Aklai pasitikėdama jais palikau proskyną be apsaugos. Pasukusi vakarykščiu keliu ketinau nueiti iki ežero ir šiek tiek apsiprausti prieš tęsiant mūsų kelionę, nes nežinojau kada vėl turėsiu tokia galimybę.
Pralindusi pro spygliuotus krūmus atsiradau toje pačioje vietoje kaip ir vakar. Sekundei stabtelėjau suvokusi, kad nebėra lavonų. Nei šaknų monstro, nei pašautų vilkų. Visas ežero krantas buvo tuščias. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Kur visa tai dingo??
Nors ir pasijutau kiek nemaloniai vis tiek pradėjau artintis link neaprėpiamo vandens. Trumpam pasilenkusi panardinau delną tikrindama temperatūrą. Ši nebuvo labai aukšta, todėl akimirksniu pašiurpau. Kadangi vis tiek ketinau maudytis atsistojau ir pradėjau nusirenginėti. Nusiimti batus ir kelnes buvo lengva, tačiau tada pabandžiau nusiimti marškinėlius, kurių tikrai nenorėjau sušlapinti ir na, taip, tai buvo sudėtingiau nei tikėjausi.... Po keleto bandymų ketinau pasiduoti. Būtent tada manyje sukilo nemalonus jausmas. Moteriška intuicija įjungė pavojaus sirenas mano galvoje. Aš pasijutau stebima. Trumpam sustingau bijodama apsisukti ir karštligiškai mąsčiau ką darysiu tada jeigu kas nors mane užpuls. Buvau tokia kvaila, kad nepasiėmiau jokių ginklų... Stengdamasi nustoti kaltinti save ir susikaupti, papurčiau galvą.
-Gerai, aš tiesiog apsisuksiu. Ten nieko nebus,- sumurmėjau bandydama nusiraminti.
Greitai pažvelgiau už manęs ir... ten iš tikrųjų nieko nebuvo. Stovėjau kiek pasimetusi - nuo kada tapau tokia paranojiška?? Kas man pasidarė?? Jeigu taip ir toliau greitu metu tikrai išsikraustysiu iš proto. Ištyrinėjusi kiekvieną kranto kampelį ir įsitikinusi, kad esu viena, vėl ėmiausi marškinėlių.
-Reikia pagalbos?- išgirdau visai šalia ir iškart šoktelėjau į priešingą pusę. Prieš mane stovėjo Lamirau.
Atvėriau burną norėdama kažką pasakyti, bet paskui vėl užsičiaupiau nežinodama ką išvis galėčiau pasakyti. Po keleto tylos minučių, taip ir nesulaukęs atsakymo, jis tiesiog priėjo prie manęs.
- Iškelk rankas į viršų,- ištarė ramiu balsu ir aš paklusau. Žinodama koks jis gali būti iš tikrųjų puoselėjau pagarbią baimę.
Nieko nelaukęs jis suėmė už marškinėlių apačios. Trumpam jo pirštai palietė mano jautrų liemenį ir aš net nepajutau, kad nustojau kvėpuoti. Jau po keleto sekundžių viskas buvo baigta. Nugara pajutusi šalto vėjo gūsį iškart jas nuleidau. Lamirau taip pat reagavo greitai ir ištiesė mano marškinėlius, kuriuos negaišdama paėmiau sveikąja ranka. Atsikratęs jų  jis greitai nusisuko laukdamas kol įbrisiu į vandenį.
-Kodėl??- paklausiau kiek nedrąsiai, nes dabartiniai jo poelgiai buvo kiek keistoki.
-Nes aš noriu greičiau eiti toliau,- atsakė jis ir aš iškart suvokiau, kad jis ne taip mane suprato.
-Ne, aš neklausiu kodėl man dabar padėjai. Aš norėjau paklausti kodėl tapai toks draugiškas??
-Atsakymas lieka tas pats.
Prikandau lūpą suvokusi, kad jo balse ir vėl pajutau menką šaltumą. Tiek to draugiškumo mano atžvilgiu...
Įbridusi kiek leido sutvąrstyta ranka tariau:
-Gali apsisukti.
Net nepažvelgęs į mane jis nužingsniavo iki didelio akmens ir įsitaisė ten.
-Tu liksi čia??- atsargiai pasitikslinau.
Atsakydamas Lamirau nužvelgė mane rimtu veidu.
-Taip. Kai aną kartą palikau tave vieną viskas vos nesibaigė tragiškai. Nenoriu užsikrauti kaltės jei tau kažkas atsitiktų.
Taip, tai buvo tas pats Lamirau kaip ir ankščiau. Nors ir jaučiausi nemaloniai vis tiek neturėjau kitos išeities todėl stengiausi kaip įmanoma labiau jį ignoruoti. Žinoma, tai nepavyko todėl po kurio laiko tiesiog pasidaviau ir įkalbėjusi save, kad esu pakankamai švari, nusprendžiau bristi į krantą.
-Aš išlipu,- pasakiau kiek garsiau bet Lamirau išvis nereagavo. Jis vis dar sėdėjo ant akmens ir drožinėjo kažkokį pagalį. Geriau įsižiūrėjusi atpažinau mano pagalį, kuriuo vakar gyniausi ir, nors tai nuskambės labai vaikiškai, pykau ant Lamirau...juk jis buvo mano. Tik po kelių sekundžių suvokusi kaip kvailai tai skamba pasibaisėjau savimi. Tai buvo įrodymas, kad tikrai baigiu išprotėti. Jo rankose išvydau nedidelį, keistai išlenktą durklą ir susimąsčiau kokių ginklų jis dar buvo paslėpęs tarp savo drabužių.
-Neketini nusisukti??- paklausiau jau kiek įžūliau, nes po truputį mano kantrybė seko.
-Jeigu nepastebėjai aš net nežiūriu, nes, nuoširdžiai pasakius, manęs tai išvis nedomina,- atsakė jis sarkastiškai, nepakeldamas akių nuo savo užsiėmimo.
Buvau šiek tiek įžeista jo žodžių todėl tiesiog pradėjau bristi į krantą nenuleisdama nuo jo akylaus žvilgsnio. Jeigu jis bent kartą dirstels - nudėsiu jį. Dar nežinojau kaip, bet mano fantazija yra pakankamai laki.
-Nustok taip į mane spoksoti. Vakar išgelbėjau tave, taigi manau, kad nusipelniau didesnio pasitikėjimo.
Jo žodžiai išmušė mane iš vėžių - kaip jis galėjo žinoti ką aš darau?! Nejaugi esu tokia nuspėjama?!
Neradusi tinkamų žodžių atsikirsti tiesiog tylėjau ir stengiausi kaip įmanoma greičiau apsirengti. Pakėlusi mano marškinėlius giliai įkvėpiau - kad ir kas benutiks tikrai neprašysiu jo pagalbos.
Kai viskas pavyko iš pirmo karto pasijutau taip tarsi būčiau nuvertusi kalnus arba įgavusi nepaaiškinamų galių.
-Galime eiti??- paklausiau aš ir triumfuojančiai pažvelgiau į Lamirau.

Nauja dalis ❤❤ tikiuosi jums patiks. DIDELIS ačiū tiems, kurie skaito😊 jūs paskatinat rašyti toliau ir rasti tam laiko net ir tada, kai jo išvis nėra