Kai balsai tave šaukia

Aklas pasitikėjimas

Niekada nesužinosiu ar jis ketino dar ką nors pasakyti, nes visai netoli vėl  pasigirdus šnabždesiam jo veido išraiška iškart pasikeitė. Dabar jame mačiau ryžtą, drąsą.
-Pasiruošusi?- paklausė angelas tyliai ir aš linktelėjau.
Krūtinėje greitai daužėsi širdis, o rankos nevaldomai drebėjo. Tačiau užkrėsta vartų saugotojo pozityvumo sugebėjau blaiviai mąstyti. Todėl jam pradėjus greitai brautis į priekį neatsilikdama sekiau paskui. Tolumoje išvydusi pirmuosius spalvotus medžius pasijutau kur kas geriau - greitai šis košmaras pasibaigs. Tačiau šį kartą sėkmė nebuvo mūsų pusėje. Mano nebylios maldos - neišgirstos. Tamsus, aukštas siluetas išniro iš dešinės pusės ir puolė prieš mane bėgusį Leoren. Nuo tos akimirkos viskas vyko sulėtintai. Instinktyviai sustojusi stebėjau kaip Leoren krenta ant žemės ir bando susidoroti su savo priešininku. Išvydęs mane jis garsiai sušuko:
-Erika, bėk! Bėk!
Šie žodžiai įjungė šaltą protą, kuris pašalino jausmus ir privertė mano kūną judėti, gelbėtis. Pasileidau bėgti braudamasi per vešlius, šiurkščius žalumynus. Prieš dingdama geltonų žiedų jūroje atsisukau atgal. Mačiau kaip Leoren puola vis daugiau Šešėlių. Norėjau jam padėti. Nors kartą jį išgelbėti. Bet mano galvoje be perstojo skambėjo rąginimai bėgti toliau ir šiems aš nesugebėjau pasipriešinti. Tyliai sušnabždėjusi atsiprašymą, veikiau tarsi robotas. Be minčių, be jausmų. Net ir pasiekusi lauko pabaigą ir įžengusi į mišką, nesustojau. Bėgdama jaučiausi geriau, nes galėjau susikoncentruoti ties mano greitais, dideliais žingsniais.
Nežinau kiek laiko praėjo kol galiausiai sustojau. Kad ir kaip greitai bėgau, skausmas vis tiek pasivijo mane tiesiog parblokšdamas ant drėgnos žemės. Klūpėjau žvelgdama į žalias samanas, kūnas drebėjo nuo patirtos baimės ir venomis keliaujančio adrenalino. Širdis daužėsi tarsi pašėlusi, o skruostais tekėjo karčios ašaros. Negalėjau patikėti, kad atsitiko būtent tai ko labiausiai bijojau.
Nuslinkusi iki šalia augusio medžio, atsirėmiau į tvirtą kamieną ir keletą sekundžių žvelgiau į vieną tašką. Stengiausi surankioti pakeliui išsimėčiusias mintis ir nuspręsti ką darysiu toliau. Deja, galvoje girdėjau tik greitus, aidinčius širdies dūžius. Jokių idėjų. Jokių reikiamų minčių. Neįsivaizdavau kur esu, kokį atstumą nubėgau. Tik aš sugebu įsivelti į tokias keblias situacijas. Paslėpusi veidą šaltuose delnuose bandžiau sutramdyti kylančius jausmus. Staiga beprasmiškas mintis nutraukė balsas:
-Erika, atsistok. Tau negalima pasiduoti.
Iškart apsižvalgiau aplink. Buvau viena. Taigi, tai buvo tas svetimas balsas. Mano pagalbininkas, kurio turėčiau saugotis.
-Erika, leisk man tau padėti. Patikėk, tada viskas bus gerai.
-Ir ką tu ketini daryti?- paklausiau susidomėjusi.
-Aš galiu parodyti tau kelią atgal.
Pripažinsiu, kad šie žodžiai viliojo, bet geriau pagalvojusi suvokiau, kad viskas skamba per lengvai. Netikėjau, kad šį kartą galiu taip paprastai išsisukti. Mintyse nuskambėjus Leoren įspėjimui išvis nebežinojau, koks sprendimas būtų geriausias. Bijojau, kad padarysiu mano beviltišką situaciją dar blogesne.
-Erika, kodėl tūrėčiau norėti tau pakenkti?- įsakmus balsas neketino pasiduoti. -Pripažink, kad mes galvojame panašiai. Mūsų tikslai yra tokie patys. Neklausyk Leoren, jis išvis nieko nenusimano. Pasitikėk manimi.
Šis balsas žinojo ką tūrėtų pasakyti. Skaitydamas mano mintis, šis žinojo visas problemas ir kalbėjo užglaistydamas jas tinkamais žodžiais. Bet aš delsiau. Apsižvalgiusi aplink suvokiau, kad net nenutuokiu iš kurios pusės atėjau.
-Ir tu tikrai žinai kur jis yra?- pasitikalinau drebančiu balsu.
-Žinoma, tai nėra labai toli, tačiau mums reikia paskubėti. Nenorėčiau vaikščioti šiuose miškuose sutemus.
Užsimerkiau ir prikandau lūpą. Burnoje pajutusi kraujo skonį, iškart ją paleidau ir atsimerkiau.
-Gerai, nuvesk mane pas jį,- ištariau pati negalėdama patikėti, kad tikrai tai darau.

Nusprendžiau sutrumpinti jūsų laukimą ir įkėliau pusę dalies. Likusią dalį įkelsiu rytoj 🙂