Kai balsai tave šaukia

Nuomonės ir perspektyvos

Iš kažkur sklido žavinga arfos muzika. Ši buvo raminanti ir trapi. Netikėtai prie jos prisidėjo ir švelnus moteriškas balsas. Šis dainavo man nežinoma kalba. Net nesivarginau bandydama suprasti kas vyko aplink mane. Tiesiog toliau gulėjau užmerktomis akimis, besimėgaudama akimirka. Visi planai ir problemos vis labiau tolo....kol išvis išnyko. Jau seniai nesijaučiau tokia laisva nuo visko.
Tačiau sukilusios mintys greitai sugrąžino į realybę. Kur aš esu?? Kas įvyko?? Pašokau kaip įgelta ir nustebau - kur dingo mano skausmai?? Instinktyviai čiupau už kairės kojos ir sustingau. Mano žaizda....ji tiesiog....dingo. Apžvelgusi rankas nebemačiau tų bjaurių įbrėžimų nuo žemiau nusvirusių šakų. Ant viso mano kūno nebuvo nei randelio. Kaip tai įmanoma?? Ar aš sapnuoju?
Vis dar sėdėdama ant minkšto gulto apsižvalgiau. Buvau viena nedideliame name. Šalia manosios rikiavosi dar keletas identiškų lovų. Priešais stovėjo dvi didelės medinės spintos, kuriose stovėjo įvairūs stikliniai indai su spalvotais skysčiais. Daugiau čia nieko ir nebuvo, todėl priskyriau šią patalpą ligoninei. Kairėje mano lovos pusėje buvo ir nedidelis langas tamsiais mediniais rėmais. Pažvelgusi pro jį išvydau daug panašiai atrodančių namelių žaliais stogais. Taigi, esu nimfų gyvenvietėje. Vadinasi vis dar kažkur miško gilumoje. Tada vėl išgirdau muziką sklindančią iš lauko. Nusprendusi, kad turiu ištrūkti iš čia, atsistojau. Džiaugiausi, kad neesu labai aukšta, kitaip būčiau atsitrenkusi į lubas. Paėjusi keletą žingsnių atsiradau prie apvalių tamsių durų su geltona metaline rankena. Akimirką susimąsčiau ką darysiu jeigu jos bus užrakintos. Tačiau nuspaudus rankeną šios lengvai atsidarė. Norėdama išeiti turėjau šiek tiek pasilenkti ir tada galiausiai atsiradau lauke. Mane pasitiko gaivus oras, kurį iškart godžiai įkvėpiau į mano plaučius. Kvėpuoti be skausmo buvo kažkas nepaprasto. Neatsimenu kada paskutinį kartą jaučiausi tokia energinga ir žvali.
Kadangi nežinojau kur esu tiesiog sekiau paskui muziką, kol galiausiai išvydau pakankamai didelę aikštelę, kurios viduryje liepsnojo didelis laužas. Aplink jį ratu sėdėjo įvairiausio amžiaus nimfos. Jos dainavo, kalbėjosi, pynė viena kitai kasas ir puošė šias skintomis gėlėmis. Dešiniąjame kampe išvydau ir dvi nimfas su arfomis. Trumpam šyptelėjau suvokusi, kad teisingai atspėjau instrumentą, nors ir nebuvau daug nusimąnanti. Šypsojausi ir todėl, kad šis vaizdas, atsivėręs prieš mane, buvo labai drąsinantis. Tiek daug besišypsnačių veidų. Ir dar šis vieningumas. Nesvarbu, kad laikai yra sunkūs, jos puikiai žinojo, kad kartu galima įveikti viską. Būtent dabar suvokiau, kad ir Leoren perspėjimai apie dviveidiškas miško būtybes, yra klaidingi. Kiekvienas kuria savo nuomonę pagal perspektyvą kurioje yra. Leoren matė nimfas tik iš blogosios. Na, o aš pamačiau kitą, šviesiąją pusę, kur įrodė, kad ne viskas ką sako kiti yra teisinga. Kartais reikia susidaryti savo nuomonę.
Stovėdama čia, supratau, kad kovosiu iki galo. Daugiau nebegaliu dvejoti savimi. Turiu stengtis ir išvaduoti jas iš Suriimos pančių ir nesibaigiančios baimės pagalvojus apie ateitį. Joms reikia mano pagalbos. Nuo dabar stengsiuosi dar labiau, kovosiu iki galo ir jeigu reikės, pasiaukosiu tam, kad jų gyvenimas taptų gražesniu. Pakankamai savęs prigailėjau. Nelaimėje buvo jos ir vis tiek išliko stipriomis. Tokia turiu būti ir aš. Šios mintys padarė mane daug ryžtingesne. Jeigu toks yra mano likimas, susitaikysiu su juo.
Pagaliau sukaupusi drąsą pradėjau artintis link aikštės, kol galiausiai buvau joje. Staiga muzika ir dainos nutilo. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į mane. Po mano keisto vakarykščio elgesio niekas nežinojo kaip tūrėtų elgtis. Tik dabar supratau, kad tai jau buvo panašu į pagrobimą, kadangi jos privertė mane eiti su jomis ir atsirasti čia. Tačiau kai dabar žinojau, kad jos tikrai norėjo man padėti nebegalėjau pykti, nes visa tai jos padarė tik norėdamos mane išgelbėti.
Pirma atsitokėjo nimfa tamsiais plaukais. Tai buvo ta pati, kuri šovė į mane geluonį nuo kurio užmigau. Dienos šviesoje ji atrodė daug draugiškesnė. Ant jos galvos puikavosi karūna padaryta iš smulkių šakų ir gėlių.
-Labas rytas, Erika. Aš esu Nefralis - vyriausioji nimfa. Kaip jautiesi??
-Kaip niekada gerai. Dėkoju už jūsų pagalbą,- atsakiau ir nusišypsojau tikėdamasi, kad taip išsklaidysiu šią, ore kabančią, įtampą.
Nefralis taip pat šyptelėjo ir rankos mostu pakvietė mane atsisėsti šalia jos. Nieko nelaukdama prisiartinau ir įsitaisiau. Keletas nimfų iškart patiekė man maisto ir gėrimų. Galiu pasakyti tik tiek, kad neįsivaizdavau ką valgiau, bet skonis buvo tobulas. Niekada negalvojau, kad nimfos gali būti tokios svetingos.
Per tą laiką vėl suskambo muzika ir nimfos dainavo toliau. Tas džiugus klegesys grįžo. Peržvelgiau aplink mane susibūrusias nimfas. Iš sudėjimo jos atrodė labai panašiai, tačiau įsižiūrėjus geriau buvo galima pastebėti, kad kiekviena tūrėjo kažko savotiško. Jos visos atrodė tokios trapios ir pažeidžiamos. Net nepagalvočiau, kad jos yra tokios stiprios asmenybės. Jeigu tik Leoren galėtų matyti tai ką matau aš. Jis pakeistų savo požiurį. Pala....Leoren!! Jis nežino, kur aš esu!! Ir jau yra šviesu, jie tikrai yra prabudę. Staigiai pašokau ant kojų taip vėl patraukdama visų dėmesį.
Atsisukusi į Nefralis greitai paaiškinau:
-Man reikia atgal į laukymę. Jie nežino, kad aš išėjau.
-Tiesa. Terėja palydės tave,- tarė vyresnioji nimfa ir šalia manęs atsistojo ta pati geltonplaukė nimfa, kuri išsivedė mane iš laukymės ir nenorėdama paklaidino miške.
Pastebėjusi mano žvilgsnį ji nedrąsiai šyptelėjo. Bet aš nebuvau pikta, tik dėkinga už viską, todėl nusišypsojau atgal. Pastebėjau, kad Terėja iškart atsipalaidavo.
- Eime?- paklausė ji ir aš linktelėjau.
Prieš išeidama atsisukau atgal ir tariau:
- Dėkoju jums už šį svetingumą ir pagalbą be kurios nebūčiau galėjusi tęsti mano kelionės. Jūs įrodėte, kad tos pasakos apie blogąsias nimfas ir yra tik pasakos.
Mano trumpa kalba buvo palydėta plojimais.
-Erika, visa tai padarėme tik todėl, kad tikime tavimi,- pasakė Nefralis.
Dabar buvo puiki akimirka išeiti, bet kažkodėl delsiau. Nenorėjau eiti atgal nes čia jaučiausi kaip namie. Tačiau žinojau, kad negaliu likti. Privalau įvykdyti man skirtą užduotį. Todėl apsisukau ir pradėjau sekti paskui Terėją. Prieš mums išnykstant miške, mane sustabdė Nefralis balsas:
-Erika, palauk.
Greitai atsisukau atgal. Ji stovėjo visai netoli manęs:
-Niekam nesakyk, kad buvai pas mus. Mes nenorime angelų klano dėmesio. Puikiai žinai jų nuomonę apie mus.
Iš tikrųjų net neketinau Leoren ir Lamirau pasakoti apie tai kas įvyko todėl linktelėjau ir atsakiau:
-Su manimi jūsų paslaptis yra saugi.
Tada pasileidau bėgti paskui Terėją. Mane spaudė laikas, o galvoje niekaip nesugalvojau pasiaiškinimo kur buvau dingusi. Būdama tokia energinga kaip dabar nebeatsilikau nuo šios vikrios nimfos. Kai medžiai pradėjo retėti - sulėtėjome. Likus keliems metrams iki laukymės likome stovėti. Mačiau kaip Leoren vaikšto ir šaukia mane vardu. Besijaudindamas jis atrodė labai mielai. Tik dabar suvokiau kaip man jo trūko.
Nenorėdama gaišti laiko atsisukau į Terėją:
-Dėkoju tau už viską. Nekaltink savęs dėl to kas įvyko. Pati esu kalta.
-Erika, aš labai džiaugiuosi, kad tave sutikau,- ji liūdnai šypsojosi.
Mielu noru būčiau pakvietusi ją eiti kartu su mumis, bet žinojau, kad negaliu to padaryti. Todėl priklaupusi apsikabinau ją. Tikriausiai daugiau niekada jos nebesutiksiu. Ir tai liūdino mane. Nors mūsų pažintis ir nebuvo labai gera, bet vis tiek jaučiau ryšį tarp mūsų.
- Viskas bus gerai,- sušnibždėjo ji ir mes atsitraukėme viena nuo kitos.- Tu sugebėsi tai. Ir kai viskas baigsis lauksime tavo apsilankymo pas mus.
Tai tarusi ji pradėjo eiti atgal. Nulydėjau ją žvilgsniu net nenumanydama kaip greitai vėl ją sutiksiu ir, kad tas susitikimas nebus džiugus. Prieš dingdama miško gilumoje ji dar kartą atsisuko į mane ir pamojavo. Jos veidą puošė šypsena. Pamojavau jai atgal ir Terėja dingo.
Nuvijusi liūdesį šalin atsistojau ir susikaupiau - juk dabar prasidės tikrasis smagumas.
Man įžengus į laukymę Leoren žvilgsnis iškart įsmigo į mane. Jo tobula išvaizda atėmė žadą. Net nemaniau, kad taip jo pasiilgau.
-Labas rytas,- pasisveikinau atsargiai. Jis nieko netsakė tik greitu žingsniu prisiartinęs prie manęs... apkabino?? Buvau gerokai nustebusi, nes tikėjausi, kad jis pyks. Šauks. Bet jis tik stovėjo apsikabinęs mane.
- Aš taip bijojau, kad tau kažkas atsitiko,- galiausiai sušnibždėjo jis, tarsi priežastį dėl jo keisto elgesio.
Po kurio laiko atsitraukęs pažvelgė į mane rimtu žvilgsniu. Taip ir galvojau, kad jis pyksta. Tai buvo tik silpnumo akimirka. Pažiūrėjusi į rūstų Leoren veidą pasiruošiau blogiausiam scenarijui. Tačiau jis tylėjo. Apsidairiusi niekur nemačiau Lamirau todėl paklausiau kur jis yra.
- Jis ieško tavęs. Taip pat kaip ir aš,- Leoren balsas buvo ledinis. -Kur tu buvai??
-Netūrėtum pasakyti Lamirau, kad aš jau čia ir jis gali grįžti atgal??- paklausiau mėgindama išsisukti nuo klausimo, kuriam vis dar nebuvau pasiruošusi.
-Noriu išsiaiškinti tai be jo. O dabar grįžtam prie mano klausimo: Kur. Tu. Buvai??
-Aš buvau pasivaikščioti... nes ....negalėjau užmigti,- prikandau lūpą suvokusi, kaip kvailai tai skamba. Bet neketinau sakyti tiesos. Jis galėtų kankinti mane, bet vis tiek nieko jam nepasakosiu. Aš prižadėjau.
-Pasivaikščioti??- pakortojo jis pakėlęs antakius - jis taip pat tikėjosi, kad geriau pameluosiu.- Ar tu bent galvoji ką tu darai? Juk puikiai žinai kaip čia pavojinga. Nuo kada tapai tokia drąsi nuotykių ieškotoja?! Jeigu norėjai pasivaikščioti galėjai prikelti mane, o ne tiesiog dingti!! Ar tu bent įsivaizduoji kiek laiko jau tavęs ieškome?!
Jis pratrūko įnirtingai gestikuliuodamas rankomis, o aš tiesiog stovėjau nuleidusi galvą žemyn ir apžiūrinėjau žolę net nesiklausydama to ką jis sako. Jaučiausi tarsi būčiau barama mamos. Kai suvokiau, kad jis nutilo greitai pakėliau galvą ir pažvelgusi jam į akis tariau:
- Atsiprašau.
Keletą akimirkų jis žvelgė į mane nustebusia veido išraiška.
-Ir viskas?? Tu atsiprašai?!- galiausiai pasakė jis sarkastišku balsu.
Kadangi neketinau jam nusileisti tiesiog linktelėjau ir nuėjau link laužavietės kur stovėjo mano kuprinė. Man beveik praėjus pro Leoren jis sustabdė mane suimdamas už alkūnės:
-Kas atsitiko tavo kelnėms??
Trumpam sustojo širdis. Greitai pažvelgusi žemyn pastebėjau, kad kairioji pusė apačioje buvo suplyšusi. Tai buvo būtent ta vieta į kurią įkando vilkas. Karštligiškai mąsčiau ką tūrėčiau atsikirsti, bet nieko nesugalvojau. Pažvelgusi į jo veidą sutikau grėsmingą žvilgsnį ir suvokiau, kad laikas pasiaiškinimams baigėsi. Bet aš tylėjau. Nežinau kaip viskas būtų vykę toliau jeigu į laukymę nebūtų įžengęs Lamirau. Pamatęs jį Leoren greitai paleido mano ranką.
-Mes dar nebaigėm,- pasakęs tai jis nuėjo šalin.
Nulydėjau jį žvilgsniu. Jis, nė karto neatsisukęs atgal, dingo miške. Puikiai žinojau, kad tai buvo tik pirmas kėlinys. Atsidusau. Nenorėjau pyktis su juo. Kažkodėl jis man tapo per daug brangus ir kiekvienas naujas kivirčas virsta vis skausmingesniu.
Kai jau galvojau, kad blogiausia dalis pasibaigė, apsisukau....ir sutikau piktą Lamirau žvilgsnį. O, Dieve, padėk man.

Šį kart ilga ir šiek tiek ramesnė dalis 😊 smagaus skaitymo!! Labai apsidžiaugčiau jeigu gaučiau porą komentarų 😆rašykite,jeigu kas nors yra ne taip