Kai balsai tave šaukia

Užduotis

Šią akimirką mane išgelbėjo širdies pakabuko šviesa. Ši parodė, kad stoviu labai erdvioje salėje. Besidairydama nesugebėjau įžvelgti ribų - tam melsva šviesa buvo per silpna. Eidama tarp aukštų akmeninių kolonų puoštų įvairiausiais raštais jaučiausi nesaugi ir tikėjausi, kad viskas kuo greičiau pasibaigs. Mano žingsniai aidėdami drumstė mirtiną tylą.
-Ar čia kas nors yra?- paklausiau po kurio laiko, pagalvojusi, kad tūrėčiau pranešti, jog esu čia.
Reakcijos sulaukiau ne greitai. Visą tą laiką žingsniavau į priekį, tačiau vis tiek nesugebėjau pasiekti salės pabaigos. Ši šventykla buvo daug erdvesnė, nei atrodė iš lauko.
Išgirdusi šnypštimą iškart sustojau. Apsidairiusi aplink nemačiau nieko išskyrus tamsą. Tas garsas netilo. Priešingai - vis garsėjo ir palydimas aido skambėjo taip, tarsi sklistų tiesiog iš visur. Pasiekusi vieną iš daugybės kolonų, prisispaudžiau prie jos. Tai sudarė saugumo jausmą: bent mano užnugaris negalėjo būti užpultas. Jaučiausi beviltiškai netūrėdama ginklo, bet stengiausi nusiraminti kartodama, kad merginos, buvusios prieš mane, taip pat buvo beginklės. Staiga šnypštimas nutilo ir aplink mane pasidarė šviesu. Pagaliau galėjau matyti salės ribas ir suvokti šios šventyklos dydį. Sienose buvo daugybė nedidelių nišų, kuriose stovėjo baltos žvakės. Šios įsižiebė pačios, taigi mano akiratyje vis dar nebuvo nei gyvos dvasios. Žvakių šviesa buvo blanki, tačiau ši prieblanda suteikė magiškumo ir nuramino.
Vis dar nežinodama ką turėčiau daryti atsitraukiau nuo kolonos ir pradėjau artintis prie aukšto akmeninio podiumo primenančio altorių. Šis buvo iškaltas įvairiais, man nesuprantamais raštais. Visur stovėjo juodos vazos su spalvotomis gėlėmis. Jos priminė orchidėjas, tačiau kartu pastebėjau ir kai ką neįprasto - jų žiedlapiai žvilgėjo žvakių šviesoje, tarsi būtų apibarstyti blizgučiais. Pakerėta spalvų žaismo man pajudėjus stebėjausi augalų gausa ir spėliojau kas galėjo jas čia pamerkti. Už altoriaus esančioje sienoje buvo iškaltas angelas. Šalia jo buvo mergina. Išrinktoji. Kurį laiką tyrinėjau jos veido bruožus, bet neradau jokių panašumų. Tuo tarpu jos palydovas tikrai priminė Leoren. Jis laikė abi savo katanas ir žvelgė į įėjimą, tarsi būtų saugojęs šią šventyklą. Ironija, kad iš tikrųjų Leoren net negalima čia įeiti... Užsigalvojusi akimirkai išvis pamiršau kodėl esu čia, bet staiga mano mintis nutraukė duslus stuksenimas. Atsisukau atgal ir stebėjau kaip vienoje sienoje atsivėrė dvi didelės angos ir iš jų pradėjo byrėti smėlis. Iš pradžių srovė dar buvo menka, bet ši vis stiprėjo. Netikėtai atsivėrusios skylės, taip pat greitai dingo. Tik geriau įsižiūrėjusi suvokiau, kad smėlis pradėjo judėti link manęs. Sustingusi laukiau kito netikėtumo ir ilgai laukti neprireikė. Priartėjęs šis pradėjo rinktis į vieną vietą šalia manęs ir po truputi kilti į viršų kol iš smėlio susiformavo siluetas. Jo kūno sudėjimas priminė manąjį, tačiau jis netūrėjo nei akių, nei veido bruožų, nei burnos, todėl gerokai išsigandau kai mano galvoje pradėjo skambėti svetimas balsas:
-Sveika, Erika. Ilgai tavęs laukėme. Ar esi pasiruošusi tavo užduočiai?
Nieko nelaukdama liktelėjau ir siluetas pradėjo judėti į priekį neskleisdamas nei garselio. Rankos mostu parodė, kad tūrėčiau jį sekti. Nedelsiau bijodama, kad galiausiai pritrūksiu drąsos ir klykdama išbėgsiu laukan. Įstrižai perėję per visą salę prisiartinome prie tos pačios sienos, iš kurios išbyrėjo smėlis. Iš pirmo žvilgsnio ši nebuvo niekuo įpatinga: ant jos nebuvo nei nišų su žvakėmis, nei paslaptingų raštų, tačiau kai prieš mane stovinti būtybė priglaudė savo delną, šią dėmesio nepatraukiančią, sieną išvagojo auksinės gijos, kurios sklido vis toliau pasiekdamos grindis ir kolonas. Galiausiai visa šventykla žibėjo auksu ir prieš mus atsivėrė nedidelis įėjimas.
-Tavo užduotis yra paprasta,- vėl išgirdau balsą mano galvoje. -Tau tereikia rasti švytintį kamuolį, sekti jį ir pagauti. Jeigu vidury užduoties nebesugebėsi eiti toliau gali bet kurią minutę viską pabaigti ir tada vėl atsirasi čia. Žinoma, tokiu atveju tavo šansas jau bus išnaudotas. Taigi,  gerai viską apmąstyk ir stenkis neatsilikti nuo kamuolio, nes šis tavęs nelauks.
Taręs paskutinį žodį siluetas pasitraukė į šoną taip atidengdamas man kelią. Dar kartą žvilgtelėjusi į išėjimą pro kurį skverbėsi šviesa, prižadėjau sau, kad nestabdysiu užduoties. Nesvarbu, kas nutiks. Padarysiu tai dėl Leoren, dėl močiutės... dėl Akarijos.
Ryžtingai įžengiau pro sienoje esantį praėjimą ir atsiradau kitoje salėje. Pažvelgusi atgal dar spėjau pamatyti kaip siena vėl užsivėrė. Taigi, norėdama ištrūkti iš čia turiu viską sustabdyti arba pabaigti. Stengiausi negalvoti apie tai ir ėjau toliau.
Aplink mane buvo tik tamsa. Kelią rodė tik, kažkur iš viršaus sklindantis šviesos ruožas. Jaučiausi taip, tarsi stovėčiau ant scenos ir būčiau apšviesta prožektorių. Man einant į priekį, šie sekė paskui. Atidžiai žvalgiausi ieškodama kamuolio, bet nieko neradusi pradėjau jaudintis, kad praleidau jį ir daugiau neberasiu. Tačiau tada, kai tolumoje kažkas žybtelėjo, visos šios mintys dingo ir manyje sukilo adrenalinas. Taigi, mano užduotis prasideda...
Pamiršusi visą baimę ir mane spaudžiančius skausmus, iškart pasileidau bėgti paskui jį. Man visai gerai sekėsi tačiau tada ore kabantis ir blyksintis kamuolys staigiai pasuko į kairę taip šiek tiek manęs atsikratydamas. Sukandusi dantis pagreitinau tempą, bet jau labai greitai privalėjau sustoti: mano priešininkui dar kartą pasukus į kairę atsiradome kitame etape. Dabar tūrėjau tik siaurą takelį ir akmeninę sieną. Daugiau nieko - kitoje pusėje žiojėjo rūku aptraukta gelmė. Pasiremdama į šaltą sieną stengiausi kuo greičiau patekti į kitą etapą, tikėdamasi, kad šis bus lengvesnis. Po kelių žingsnių kelias paplatėjo ir aš atsiradau tunelyje. Pirmos minutės buvo lengvos, tačiau tada lubos ir šoninės sienos pradėjo vis labiau trauktis kol galiausiai turėjau ropoti įspausta tarp akmeninių luitų. Nuo įtampos vos sugebėjau kvėpuoti ir atrodė, kad su kiekviena akimirka čia tampa vis ankščiau. Atstumas tarp manęs ir kamuolio vis didėjo. Bijodama pasiklysti nenuleidau nuo jo žvilgsnio. Nepaisiau skausmo ir baimės. Išjungusi jausmus tiesiog ropojau į priekį.
Kai kambarys pagaliau pradėjo platėti pasijutau daug geriau ir tai padėjo nepasiduoti. Bėgdama buvau greitesnė todėl sugebėjau prisivyti auksu žaibuojantį kamuolį, kuris nesustodamas sklendė toliau, viliodamas mane į sekantį pavojų. Šiam vėl pasukus sunkiai atsidusau suvokusi, kad pasieksime naują etapą, tačiau šis buvo daug sunkesnis nei tikėjausi. Prieš save išvydau akmeninį, švytintį taką, kuris kabojo virš juodos gelmės. Atrodė, kad erdvė esanti aplink mane buvo tiesiog neaprėpiama. Nemačiau nei sienų, nei lubų, nei dugno. Čia išvis nieko nebuvo, išskyrus maždaug 50- ties metrų ilgio taką. Jo gale kabėjo mano švytintis tikslas, tarsi būtų įspaustas į kampą ir lauktų kol aš ateisiu ir jį pasiimsiu. Dar kartą žvilgtelėjusi į kelią, įsitikinau, koks nestabilus jis buvo, tarsi užlipus iškart nukrisčiau žemyn. Vien pagalvojus apie tai sudrebėjau - apačioje manęs galėjo laukti tiesiog viskas... Deja, netūrėjau kitos išeities.
Tyliai nusikeikusi bandžiau susiimti ir nustoti tiek daug mąstyti. Todėl atsargiai užlipau ir pradėjau kuo greičiau eitį į priekį. Kamuolys niekur nejudėjo ir aš nujaučiau klastą - nejaugi viskas bus taip lengva? Šią akimirką net nenumaniau kas dar manęs laukia... Tiesiog balansavau pirmyn svyruojančiais akmenimis. Keletas iš jų po mano žingsnio nukrito žemyn, bet aš negirdėjau, kad jie būtų atsimušę į kokį nors kietą pagrindą, tarsi po manimi tikrai žiojėjo bedugnė. Stengiausi negalvoti apie tai, koncentravausi į mano judesius ir kamuolį. Iki šio likus tik vienam dideliui žingsniui jis vėl pradėjo judėti. Iškart sustingau stengdamasi sukurti idealią taktiką. Bet viskas buvo sudėtingai paprasta - tūrėjau būti greitesnė nei jis. Sukaupusi visas jėgas ir suskaičiavusi iki trijų pašokau taikydamasi į mano priešininką. Paskutinę sekundę kamuolys tiesiog pasitraukė į šoną ir nusirideno į bedugnę. Taigi, skaudžiai nukritau ant šaltų akmenų. Greitai prisislinkusi prie krašto ir pažvelgusi žemyn dar spėjau pastebėti kaip šis dingsta rūke.
Atrodė, kad tą akimirką praradau paskutinius ryžto likučius. Pajutau kaip akyse pradėjo kauptis ašaros, kurių nesugebėjau sustabdyti. Žinojau, kad norėdama tęsti mano užduotį privalau šokti žemyn, tačiau sustiprėjusi baimė net neleido apie tai pagalvoti.
"Tu galėtum viską nutraukti. Tada nebeturėsi rizikuoti tavo gyvybe ir grįši namo. Vėl pamatysi tavo mamą, galėsi tęsti gyvenimą be problemų ir nuolatinių iššūkių" skambėjo balsas mano galvoje ir kažkodėl žinojau, kad šios mintys yra svetimos. Jos nepriklausė man, tačiau jose esanti tiesa privertė suabejoti. Ar aš tikrai noriu rizikuoti? Ar aš tikrai noriu tapti Išrinktąja? Buvau taip įkalbėta aplinkinių, kad niekada nesusimąsčiau ko noriu pati. Nebežinojau ar tūrėčiau tęsti šią užduotį, nes jos nutraukimas viliojo mane daug labiau.

Būčiau dėkinga už keletą nuomonių ☺ tikiuosi jums patiko 😊