Kai balsai tave šaukia

Planai keičiasi

Pirmas dalykas, kurį pajutau buvo šaltis. Visas kūnas buvo tarsi aptirpęs. Tada išgirdau kažkokius garsus. Iš pradžių nesupratau iš kur šie sklido ir ką jie reiškė, bet vėliau sugebėjau palyginti juos su lašančiu, tekančiu vandeniu. Bet iš kur čia galėjo atsirasti vanduo? Kur aš?
Galėjau jausti ir girdėjau, bet aplink vis dar buvo tamsu. Ar aš apakau? O gal miriau? Ar tai dangus? O galbūt labiau pragaras? Bet kaip tai galėjo atsitikti, jeigu dar prieš keletą akimirkų buvome tunelyje?
Pabandžiau pajudinti ranką. Tai nepavyko iš karto. Tik dabar pajutau skausmą visame kūne. Bet vis tiek bandžiau atsikelti, jei tikrai gulėjau. Aš nežinojau to, mintys buvo lėtos kaip ir reakcija. Tada pradėjo ryškėti vaizdas. Prieš mane išvydau akmeninę sieną, taigi vis dar buvau olose. Tai nuramino mane: bent jau vienas iš šių šimtų klausimų buvo atsakytas. Mano galvoje siautė toks skausmas, tarsi būčiau šventusi nuo ryto iki vakaro ir tai visą savaitę be pertraukos. Tiesiog negalėjau to iškęsti, todėl vėl užsimerkiau, prišliaužiau prie šaltos sienos ir atsirėmiau į ją. Aš vis dar nežinojau kas įvyko, bet dabar netūrėjau jėgų, kad galėčiau tai išsiaiškinti.
-Erika?- aš pažinojau šį balsą, bet net nenumaniau, kam jis priklausė.
-Erika, viskas gerai?- ir vėl tas pats asmuo. Kodėl jis tiesiog negali palikti mane ramybėje, kad galėčiau tyliai ir ramiai numirti?
Sukaupusi jėgas atmerkiau akis, keletą akimirkų užtruko kol vaizdas išryškėjo ir aš atpažinau Leoren, kuris buvo pritūpęs šalia manęs. Taip ir žinojau, kad šis nervingas balsas priklausė jam. Kam gi daugiau? Supratau, kad jis uždavė man klausimą, bet net neketinau švaistyti jėgų jam atsakydama. Gal tada jis atstos nuo manęs?
Palaukęs keletą minučių Leoren suėmė mano ranką. Šis prisilietimas paskleidė jaukią šilumą, kuri greitai pasklido po mano kūną. Pažvelgusi į jo veidą pastebėjau susirūpinusį žvilgsnį. Mane pradėjo graužti sąžinė- gal geriau būčiau jam iš kart atsakiusi?
Pravėriau mano burną norėdama paaiškinti kaip prastai aš jaučiausi, tačiau neišgavau nei garselio. Kad neatrodyčiau kaip žuvis be vandens, greitai užsičiaupiau. Manyje sukilo panika - kur dingo mano balsas?
Tuo tarpu Leoren greitai atsistojo ir grįžo su pilku dubenėliu pilnu kažkokio skysčio. Paėmusi jį nustebau, kad šis buvo toks sunkus. Man reikėjo sutelkti visas jėgas ir labai koncentruotis, kad jo neišmesčiau. Kol mano lūpos palietė baltą apvadą ant krašto jau buvo praėjusi amžinybė. Jaučiausi taip, tarsi būčiau buvusi užšaldyta ir tik dabar pradėjau lėtai atitirpinėti. Viskas ką dariau buvo lėta ir reikalavo daug pastangų.
Kritiškai pažvelgiau į šį gelsvą skystį. Tai priminė arbatą, tačiau kvapas buvo nepakenčiamas, todėl delsiau.
-Erika?- aš pažvelgiau į Leoren.- Žinau, kad tai nėra labai malonu, bet tai padės. Gerk.
Šią akimirką tūrėčiau pasipiktinti, kad jis sako man ką turiu daryti, bet vis tiek negalėjau šnekėti, todėl užsimerkiau, užgniaužiau kvapą ir pradėjau ryti tai dideliais gurkšniais. Nejutau jokio skonio, bet tai degino gerklę. Keista, bet šis jausmas man patiko.
Kai dubenėlis pagaliau buvo tuščias greitai nuleidau jį žemyn ir giliai įkvėpiau. Po keleto minučių pažvelgiau į Leoren- jis šypsojosi. Man patiko šios akimirkos kai jis buvo draugiškas. Tai priminė man tą Leoren apie kurį pasakodavo močiutė.
-Šiek tiek užtruks kol tai pradės veikti.
Atsidususi pasirėmiau į uolos sieną ir užsimerkiau. Visame kūne jutau širdies dūžius, o galvoje vis dar ūžė. Vėl pradėjau spėlioti kas atsitiko. Gal mes buvome užpulti? Galbūt tie garsai, kuriuos girdėjau buvo tikri?
Po truputį jaučiau kaip šiluma užpildo mane. Jėgos sustiprėjo, širdis pradėjo greičiau plakti. Staiga vėl jaučiausi gyva. Kad ir ką išgėriau-tai padėjo.
Kai atmerkiau akis pastebėjau, kad Leoren sėdi šalia manęs. Jis taip pat buvo atsirėmęs į sieną. Veido išraiška atrodė....liūdna? Susikaupusi? Žvilgsnis tyrinėjo aukštas sienas aplink mus. Atrodė, kad jis įtemtai mąsto ką pasakyti.
-Kam tu bandei kažką įrodyti?- staiga prabilo, o aš bandžiau suvokti, ką jis nori man tuo pasakyti.
Kadangi nieko neatsakiau Leoren pasuko galvą į mano pusę ir mūsų žvilgsniai susidūrė. Net nepastebėjau kaip sulaikiau kvapą. Šios tamsios akys...
Tuo tarpu jis tęsė toliau, tačiau dabar jo balsas buvo daug atšiauresnis nei prieš tai.
-Kam tu bandei kažką įrodyti?- pakartojo jis ir aš jau dabar nujaučiau, kad tai nereiškia nieko gero. -Man reikia tavęs gyvos ir sveikos. Žinai kaip aš jausčiausi, jeigu tau atsitiktų kažkas rimto?
Jo žodžiai buvo pilni skausmo, tačiau aš vis dar nežinojau kodėl. Ką aš padariau? Kas atsitiko? Ar tikrai aš esu kalta?