Kai balsai tave šaukia

Išdavystė

Kvėpavau trūkčiojamai ir labai greitai. Beveik nemirksėdama žvelgiau jam į akis. Žinojau, kad jis gali kovoti, tačiau niekada nemaniau, kad Lamirau galėtų būti toks šiurkštus ir šaltakraujiškas. Norėjau atsiprašyti, nuraminti jį, bet praradau kalbos dovaną. Atrodė, kad sekundės tapo valandomis. Tikėjausi, kad greitai pasirodys Leoren ir išgelbės mane, tačiau nieko neįvyko.
- O dabar pasikalbėsime,- praėjo visa amžinybė kol Lamirau prakalbo. Stebėjausi, kaip būdamas tokioje situacijoje, jis dar sugebėjo blaiviai mąstyti ir ramiai kalbėti. - Vakar vakare pastebėjau keletą nimfų šmirinėjančių netoliese. Ar bent įsivaizduoji kokiame pavojuje tu buvai?? Ar bent šiek tiek pamąstei prieš išeidama??- staiga jis nutilo ir susimąstė. Tada galiausiai tarė tai ko bijojau labiausiai. - Ar tai kažkaip susiję su tavo dingimu??
Išvis pamiršau kvėpuoti. Kodėl jis toks protingas?? Mano galva ūžė tarsi didelis įsiutusių bičių avilys. Raginau save kalbėti, kažką atsakyti. Negalėjau tylėti, nes kitaip jis supras, kad yra teisus. Negaliu to leisti.
Susikaupusi stengiausi nutaisyti kuo ramesnį balsą ir atšoviau:
-Žinoma, kad ne!! Juk Leoren perspėjo mane dėl nimfų ir kitų būtybių. Neesu tokia kvaila kaip tu manai.
Stebėjausi mano pagerėjusia melavimo technika. Keletą sekundžių jis tiesiog tyrinėjo mano veido bruožus, tarsi spręstų ar aš sakau tiesą.
- Tai kur tu buvai? Ieškojome tavęs tikrai ilgą laiką. Neradome nei menkiausio pėdsako - dabar jo balsas buvo švelnesnis ir aš lengviau atsikvėpiau. Tikiuosi jis to nepastebėjo.
- Aš vaikščiojau aplink laukymę ir kai sugalvojau eiti atgal buvau toliau nei maniau. Tik per stebuklą radau kelią atgal. Nesuprantu kodėl jūs manimi netikite?- melavau net neraudonuodama.
Lamirau žvilgsnis buvo akylus, o aštrūs katanos ašmenys nesitraukė nuo jautrios mano kaklo odos. Ar jis pastebi, kad sakiau neteisybę? Tikrai stengiausi, kad balsas skambėtų tvirtai.
- Sunku tavimi patikėti kai visa istorija skamba labai nelogiškai. Kad ir kaip bebūtų: tikiuosi, kad manęs neapgaudinėji, nes jeigu sužinosiu, kad meluoji...
- Ir ką man padarysi?- šiurkščiai nutraukiau jį.
Jo veide ir vėl suspindėjo nuostaba:
- Net ir būdama tokioje beviltiškoje situacijoje sugebi būti tokia įžūli.
- Taip sugebu, nes puikiai žinau, kad negali man nieko padaryti,- atšoviau. - Aš esu būsima Išrinktoji. Iš tiesų tau net negalima paliesti manęs, jau nekalbu apie grasinimus arba tokius gąsdinimus kaip dabar. Man įdomu ką apie tai pasakys Leoren.
Jaučiausi taip tarsi grąsinčiau kaimynų berniukui pastūmusiam mane į balą. Niekada niekam negrasinau, o ir dabar, spręsdama iš jo veido išraiškos, nelabai tai sugebėjau. Visą tą laiką jis tik paniekinamai šypsojosi žvelgdamas žemyn į mane.
- Leoren puikiai žino kas čia vyksta, todėl negaišk savo laiko ir nesiskųsk jam. Jis tavęs neužstos. Jeigu rūpėtum jam - jis būtų čia,- staiga nutilęs pavyzdingai apsižvalgė ir vėl nuleidęs žvilgsnį žemyn tęsė. - Deja nieko nematau.
Norėjau rėkti, išvadinti jį visais įmanomais keiksmažodžiais, tačiau vis tiek tylėjau ir leidau liūdesiui užvaldyti mano mintis. Jaučiausi išduota. Leoren žinojo koks žiaurus gali būti Lamirau ir tyčia paliko mane vieną.
- Negalvok, kad esi tokia įpatinga, kad Leoren stotų į kovą prieš mane. Jis pats nori atsakymų, kuriuos slepi,- Lamirau žemino mane dar labiau todėl vėl pradėjau muistytis bandydama ištrūkti. Aš nenorėjau girdėti jo šlykštaus balso sumaišyto su pasitenkinimo gaidele. Nenorėjau, kad jis pamatytų mane silpną, verkiančią.
-Paleisk mane!! Pasiekei ką norėjai!- surikau nors balsas ir virpėjo. Nustebau kai jis iškart paklausė ir atsistojęs dar kartą nužvelgė mane.
- Kitą kartą viskas baigsis blogiau,- perspėjęs lediniu balsu tiesiog nuėjo palikdamas mane gulėti ant žemės.
Jaučiausi tarsi niekam nereikalinga šiukšlė. Stiprus skausmas drąskė krūtinę, o galvoje sukosi tik viena mintis: kaip jis galėjo? Tikrai galvojau, kad buvau Leoren svarbi. Bet klydau ir skaudžiai kritau. Kaip galėjau būti tokia naivi? Jaučiau kaip su kiekvienu klausimu mano vidinės žaizdos vis didėjo.
Jaučiausi bejėge todėl net nebandžiau atsistoti. Tuščiu, nieko nematančiu žvilgsniu tyrinėjau spalvingus medžius. Tiek daug nuostabių spalvų netiko prie tos juodos tuštumos didėjančios manyje. Norėjau tiesiog pasiduoti. Bet tą akimirką atmintyje sugrįžo prisiminimas. Šis buvo toks ryškus, kad atrodė jog Nefralis ir kitos nimfos buvo ranka pasiekiamos. Vėl girdėjau jų juoką, vėl jaučiau jų vieningumą. Aš prižadėjau sau pačiai, kad padėsiu joms. Prižadėjau, kad stengsiuosi.
Staigiai atsisėdau. Neleisiu niekam manęs palaužti. Nukreipusi žvilgsnį į mūsų laužavietę pamačiau kaip Lamirau ramiai sėdėjo prie laužo. Jis buvo atsukęs man nugarą todėl net nežinojo, kad jį stebiu. Keletą žingsnių toliau nuo manęs, aukštoje žolėje, gulėjo ta pati katana, kuria jis man grąsino. Keletą minučių žvelgiau į ją. Suvokiau, kad jeigu būsiu pakankamai tyli ir greita galėčiau viską pabaigti. Galėčiau numalšinti skausmą. Galvoje jau mačiau jo nustebusį veidą, kai ašmenys perskrodžia jį kiaurai. Įsivaizdavau kaip raudonu krauju išsitepa jo tobulai balti plaukai.
Šokiruota tokių minčių greitai nusukau žvilgsnį. Aš neesu žudikė, o ir grąsinti jam neketinau. Nenusileisiu iki jo lygio.
Atsistojusi pradėjau artintis link Lamirau. Praeidama pro kataną stabtelėjau ir pasiėmiau kartu. Pasiekusi laužavietę numečiau ją šalia Lamirau. Šis iškart pažvelgė į mane.
- Kai ką pamiršai.
Išdidžiai praėjusi pro jį greitu žingsniu artinausi link miško.
-Kur tu eini?- mane pasivijo griežtas Lamirau balsas.
-Ne tavo reikalas,- atšoviau net neatsisukusi ir dingau tarp medžių.
Man net nereikėjo toli nueiti kai staiga tolumoje pastebėjau mano tikslą- Leoren. Šis pamatęs mane iškart sustojo. Tuo tarpu aš dar labiau pagreitinau žingsnį bijodama, kad iš kažur išnirs Lamirau.
Kai mus skyrė tik vienas didelis žingsnis sustojau ir aš. Jis nesiartino, tik tyrinėjo mane žvilgsniu. Leoren atrodė kaip visada idealiai. Galbūt todėl man ir buvo buvo taip sunku pykti ant jo. Nors jis ir išdavė mane.
-Erika, viskas gerai?- galiausiai paklausė jis atsargiai nors puikiai žinojo kas įvyko. Tai privertė mane šyptelti. Pamatęs tai nusišypsojo ir jis.
-Leoren,- tariau sukiodama galvą į šonus. - Tu esi sumautas išdavikas ir dar drįsti klausti manęs tokių dalykų?
Jo šypsena iškart dingo. Aš tęsiau:
-Tu palikai mane vieną su tuo grobuoniu, kuris manęs ir taip nekenčia. Tu palikai mane likimo valiai!! Kaip tu galėjai?!
Mano balsas vis garsėjo. Aidas kartojo skausmo pilnus žodžius. Leoren žengė žingsnį link manęs tačiau aš iškart atsitraukiau.
- Nesiartink! Tu negali kiekvieną kartą visko išspręsti apkabinimu!! Nustok žaisti su mano jausmais! Nustok mane skaudinti! Visa tai negali taip toliau tęstis. Aš daugiau neištversiu...
Mano balsas palūžo. Paskutiniai žodžiai buvo tik šnabždesys. Ašaros nevaldomai riedėjo veidu žemyn. Leoren žvelgė visur išskyrus mane. Tylėjau ir laukiau. Laukiau jo reakcijos, tikėjausi jo nuoširdaus atsiprašymo. Bet nieko neįvyko. Prikandau lūpą bijodama, kad pradėsiu rėkti tikėdamasi, kad tai galėtų apmalšinti tą skausmą, kurį jaučiu.
-Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad esi toks niekšas,- pasakiusi tai pasukau atgal link laukymės, nebenorėjau daugiau savęs skaudinti.
-Erika, atleisk man,- po keleto žingsnių mane pasivijo jo balsas, tačiau aš neketinau sustoti. Šis atsiprašymas pavėlavo. Neprivalau atleisti tiems, kurie man neberūpi.

Šiandien šiek tiek ramesnė dalis, nes sekanti atskleis tai ko niekas netūrėjo sužinoti... Dėkoju visiems kurie skaito❤ labai apsidžiaugčiau jei sulaukčiau keleto komentarų 😆 smagaus skaitymo!!