Kai balsai tave šaukia

Taisyklių laužymas

Leoren:

Aš žinau, kad netūrėjau to daryti, tačiau tiesiog negalėjau susivaldyti. Jos nekaltas žvilgsnis...Tai tarsi nuodai, kurie nebeleidžia galvoti teisingai. Ir dabar žinau, kad ji taip pat nėra abejinga man. Džiaugiausi tuo nors ir netūrėčiau. Taip... tikrai netūrėčiau... Bet negalėjau kitaip. "Susiimk" kartojau mintyse, tačiau tai nepadėjo.
Mes vis labiau artėjome prie smėlio šventyklos ir aš jau dabar baiminausi, kad ji nėra Išrinktoji. Ką daryčiau tada? Tikrai nesugebėčiau tiesiog perkelti ją atgal, ištrinti atmintį ir gyventi, tarsi nieko nebūtų nutikę. Jau dabar buvau priklausomas nuo jos ir žinojau, kad su kiekviena minute tai tampa vis blogiau. Deja, šitoje situacijoje neegzistuoja kelias atgal. Tam jau buvo per vėlu. Tas balsas "laikykis taisyklių" vis labiau tolo. Kartais tiesiog nebesugebėjau valdyti savęs. Ir tai - Erikos, pirmos merginos, kuri mane taip pakerėjo, kaltė. Skaudu, bet šios emocijos neturi ateities, nes taisyklių pažeidimas reiškė mirtį... ir ši išskiria net ir didžiausius jausmus...

Erika:

Nežinojau kaip elgtis po tokio jo poelgio: supykti, kad žaidė mano jausmais ar tiesiog tylėti ir mėgautis akimirka, kuri vėliau bus gražus prisiminimas? Nusprendžiau tylėti. Eidama šalia jo vis kartojau šią sceną mano galvoje. Be perstojo.
Stebėjausi kaip jis gali taip greitai pasikeisti: po tokio įvykio ėjo šalia manęs, tarsi nieko nebūtų nutikę, tuo tarpu aš buvau įsitempusi tarsi styga, nežinodama ką sakyti ar daryti.
Bandžiau koncentruotis į kraštovaizdį, tačiau šis buvo kaip visada - niekuo neįpatingas. Mes buvome beribiuose laukuose. Žolė siekė man iki kelių ir aš stengiausi negalvoti kokie gyvūnai galėtų čia veistis. Eiti buvo sunku, kiekvienas žingsnis buvo skausmingas.
Po keleto akimirkų prieš mus išniro kalva ir vienintelė mintis mano galvoje buvo: "Tik nesakyk, kad mes turime ten užkopti". Pagalbos ieškančiu žvilgsniu pažvelgiau į Leoren, tačiau šis ėjo kaip ėjęs. NUO - STA - BU...
Mane užliejo beviltiškumo pojūtis. Slapčia klausiau savęs kodėl man taip "sekasi"? Galbūt tiesiog negimiau po laiminga žvaigžde?
Mano nuotaika blogėjo su kiekvienu žingsniu. Staiga pradėjo erzinti ši nejauki tyla tarp mūsų ir tai, kad tiesiog nežinojau ką pasakyti. Kaip jau minėjau: beviltiškumas ant kiekvieno kampo! Man buvo per karšta, o ir drabužiai pradėjo keistai "kvepėti", nenuostabu, jeigu neturiu kuo persirengti... Nuliūdau pamačiusi kaip dabar atrodė mano mylimiausia palaidinė. Apie kelnes geriau išvis patylėsiu... Viskas vyko neteisingai. Net nenumaniau kiek problemų gali atnešti tokia kelionė. Mano galvoje viskas buvo daug paprasčiau. Ir dar tie keisti jausmai manyje... man svaigo galva ir aš nežinojau ar dėl to buvo kaltas karštis ar Leoren artumas.

Leoren:

Kai kelias šiek tiek paplatėjo ji prisiartino prie manęs. Kartais jos ranka netyčia paliesdavo manąją ir aš negalėjau nustoti žvilgčioti į ją. Jaučiausi tarsi koks paauglys įsimylėjęs pirmą kartą. Jos plaukai buvo sulipę sruogomis, palaidinė buvo drėgna nuo prakaito, tačiau man ji vis tiek buvo graži.
Taip, aš tūrėjau daug išeičių iš šios situacijos, tačiau vis tiek pasirinkau neteisingą. Ir tai darė mane laimingu, nes kartais neteisingi sprendimai yra tai, kas pakeičia gyvenimą į geresnę pusę.
Dar kelios dienos... tada paaiškės mano gyvenimas ir ateitis. Ar ši bus gera? Tikiuosi...