Kai balsai tave šaukia

Demonas su angelo sparnais

Tuščiu žvilgsniu tyrinėjau tamsios medienos lubas. Stengiausi suvokti, kur esu, kaip išvis čia patekau. Mintys buvo greitos ir jų buvo daugiau nei reikėjo. Tuo tarpu mano kūnas išvis nepakluso, vis dar kaupdamas jėgas. Jeigu tik būčiau žinojusi, kad tai tebuvo tyla prieš didelę audrą. Galbūt tada būčiau galėjusi pasiruošti tam kas manęs laukia. Galbūt... Niekas negali numatyti ateities. Net ir Išrinktoji.Sukandusi dantis priverčiau nusilpusius raumenis dirbti. Atsisėdusi lėtai apsižvalgiau. Mane supo mediena. Tiek maža spintelė su auksinėmis rankenomis, tiek ir pati lova, kurioje gulėjau buvo pagamintos iš tos pačios medžiagos. Pasilenkusi arčiau galėjau įžiūrėti plonas ir storesnes linijas dailiai susipinančias tarpusavyje, taip sukuriančias dar niekada nematytą raštą. Kad ir kas tai padarė, turėjo būti labai kruopštus ir pasižymėti geležine kantrybe.
Ryški šviesa, sklindanti pro langą metė judančius šešėlius ant balto, medvilninio apkloto, kuris teikė man šiluma. Mažame kambaryje tvyranti tyla padėjo surankioti išsimėčiusias mintis. Po šių sekė prisiminimai. Šie, būdami tokie įvairūs, pagaliau sugebėjo ištraukti mane iš nevaldomos transo būsenos.
Greitai griebiau už peties, kuris buvo sužeistas Šešelio, tačiau nesugebėjau nieko užčiuopti. Nei žaizdos, nei rando. Neradau nei menkiausio pėdsako. Sunkiai suvokdama kaip tai buvo įmanoma nuleidau ranką žemyn. Žvilgsniui užkliuvus už žymės keletą akimirkų tyrinėjau šią norėdama įsitikinti, kad netrūksta nei taškelio. Pagauta panikos dažnai darydavau išvis nereikšmingus dalykus. Kaip ir dabar. Tačiau šią sekundę tai pasirodė svarbu.
Kadangi viskas buvo taip kaip prisiminiau sugebėjau šiek tiek nusiraminti. Dabar tereikėjo ištrūkti iš čia, bei surasti Lamirau ir Leoren. Leoren... Ši mintis kėlė daugiausiai baimės. Prabudus ryžtui ketinau paskubėti tačiau vos spėjus atsistoti pasaulis pradėjo suktis gerokai greičiau tad neišlaikiusi pusiausvyros vėl atsisėdau atgal. Deja, net ir tada nė kiek nepagerėjus, paslėpiau veidą delnuose melsdama, kad tai greičiau pasibaigtų. Net nenutuokiau jog tai buvo paskutinės ramios minutės.
Išgirdusi greitai artėjančius žingsnius iškart suklusau. Silpnumas dingo taip pat netikėtai kaip ir atsirado. Pulsui šoktelėjus į viršų girdėjau padažnėjusius širdies dūžius. Tarpduryje pasirodžius ne angelui, o keistai būtybei, sustingau. Nežinojau kaip turėčiau elgtis todėl tiesiog žvelgiau tiesiai į ryškiai mėlynas akis. Tuo tarpu nepažįstamoji nė kiek nepasimetė ir iškart prabilo:
-Na pagaliau prabudai. Jau buvau pradėjusi jaudintisDraugiškas balsas atpalaidavo išgąsčio suparalyžuotus raumenis. Iš pasakytų žodžių buvo galima suprasti, kad ji mane slaugė, tačiau neįprasta išvaizda vis tiek atėmė kalbos dovaną. Jos oda buvo sodriai žalia ir padengta smulkiais, šviesoje tviskančiais žvyneliais. Vietoj plaukų puikavosi ilgos, spalvingos plunksnos, kurios iškart priminė Akarijos medžius. Šios buvo tvarkingai supintos į šalį, kad nekristų ant veido. Labiausiai mane glumino žmogiškos akys ir gražūs, moteriški bruožai. Pastebėjusi pilnas lūpas ir tankias blakstienas tikrai turėjau priežaščių pavydėti.
Tikriausiai išvydusi mano sumišimą, ji suskubo prisistatyti:
-Mano vardas yra Teli. Iš tikrųjų Telkijara, tačiau pravardė man labiau patinka. Esu viena iš miško dvasių ir buvau paskirta tave slaugyti. Nebijok, tu neesi viena. Tavo sergėtojai taip pat yra čia,- dar pridūrė plačiai nusišypsodama.
Su kiekvienu žodžiu jaučiausi vis geriau. Savo draugiškumu mergina tiesiog išvaikė visą nerimą. Lengvai šyptelėjusi tyliai prabilau užkimusiu balsu:
-Aš esu Erika...
-Aš žinau kas tu tokia,- staiga pertraukė ji ir nušvito dar labiau: -Visi pažįsta tave. Žinai, niekada negalvojau, kad kada nors mane aplankys tokia sėkmė ir aš galėsiu pasirūpinti Išrinktosios gerove. Visą gyvenimą svajojau tave sutikti. Ir dabar tu esi čia. Vis dar negaliu tuo patikėti!
Iš gyvybingo čiauškėjimo supratau, kad ji buvo labai jauna. Dar nedaug patyrusi. Toks jos elgesys sugebėjo pralinksminti. Na, o kalbėti jai labai patiko. Net ir nuėjusi į kitą kambarį plepėjo toliau pasakodama apie savo vaikystę, tėvus. Tilai grįžus atgal rankose ji laikė nedidelį baltą ąsotėlį ir puodelį. Šį ji padėjo ant medinės spintelės šalia lovos. Įpylusi žalsvo, aitriai kvepiančio skysčio ištiesė jį man, perspėdama, kad šis yra karštas. Atsargiai paėmusi, nedelsdama gurkštelėjau. Karštis apėmė gerklę ir pasklido po visą kūną. Per tą laiką miško dvasia jau spėjo papasakoti, jog ši arbata yra pati veiksmingiausia ir, kad viską gydantį receptą ji perėmė iš močiutės. Šeimos paslaptis, dar pridūrė mirktelėdama. Kol gėriau jėgas grąžinantį gėrimą Tila įsitaisė šalia ir dalinosi sunkia gyvenimo patirtimi augant tarp daugybės brolių.
Keista, tačiau jos istorijos išvis nevargino. Priešingai, net ir labai sudomino savo įvairumu. Deja, mane kankino kitokios problemos tad privalėjau ją pertraukti:
-Tila, galiu kai ko tavęs paklausti?
-Žinoma!- iškart atsakė ji ir susidomėjusi prisilinko dar arčiau.
-Kaip aš čia atsiradau?- paklausiau suvokdama, kad net nenoriu to sužinoti. Vis dėl to svarbiausia man buvo su kuo esu čia.
-Angelai atnešė tave. Tu buvai labai nusilpusi. Mūsų žiniuonė iškart suprato, kad tavo gyvybė kabo ant plauko todėl nesipriešino ir sutiko padėti. Toks jos sprendimas gerokai nustebino ne tik mane, bet ir kitus. Angelai ir miško dvasios jau seniai nebeturi gerų ryšių.
-Taigi, mane atnešė du angelai?- pasitikslinau norėdama išgirsti užtikrintą atsakymą.
-Taip, vartų saugotojas ir karys iš angelų klano.
Ji kalbėjo toliau, tačiau aš nieko nebegirdėjau. Leoren yra gyvas. Aš sugebėjau. Per kūną perėjus elektros smūgiui buvau pasiruošusi nuversti kalnus. Mano jėgos ir ryžtas grįžo. Privalėjau jį pamatyti. Kuo greičiau.
Vienu dideliu gurkšniu pabaigusi keistai kvepiantį nuovirą, skubiai pašokau ant kojų. Net nesusvyravusi apsiaviau šalia lovos padėtus batus ir jau ketinau išbėgti per duris kai staiga supratau, kad net neįsivaizduoju kur jis yra.
-Erika, tau dar negalima atsikelti. Tu visai neseniai prabudai. Turėtum visų pirma atgauti jėgas,- prieštaravo miško dvasia.
-Tila, aš jaučiuosi puikiai. Tavo arbata labai padėjo. Turiu daugiau jėgų nei man reikia,- melavau norėdama atrodyti nors šiek tiek dėkingesnė už visą jos darbą. -Tila, kur aš galiu rasti vartų saugotoją? Man reikia su juo pakalbėti. Tučtuojau.
Mergina susimąstė:
-Na, prieš man ateinant jis dar buvo pas tave. Nežinau kur jis yra dabar.
Jos žodžiai užgniaužė kvapą. Jis buvo čia. Sėdėjo šalia. Tikriausiai laikė mano ranką. Galbūt bijojo ir jaudinosi dėl manęs kai mintyse apsireiškė pats blogiausias scenarijus. Stengėsi užginčyti jį stumdamas blogas mintis šalin.
-Galbūt galėtum padėti man jį rasti?- paklausiau iš nekantrumo drebančiu balsu.
-Žinoma, vis tiek nenorėjau leisti eiti tau vienai. Niekada negali žinoti kas nutiks,- atsakė mergina ir taip pat skubiai pakilo.
Taip jaudinausi, kad išvis nebekreipiau dėmesio į kūrybingą namo interjerą, o pagaliau išėjus laukan spėjau susitelkti ties keliais spalvotais namais ir jau pažįstamais medžiais. Nusprendusi, kad viskam kitam dar rasiu laiko, stengiausi neatsilikti nuo greitai tolstančios merginos.
-Jis daug laiko praleido už miestelio. Tad visų pirma turėtume patikrinti ten,- paaiškino Tila nors iš tikrųjų manęs tai išvis nedomino. Dabar buvo svarbiausia, kad mes kuo greičiau jį rastume. Kitu atveju ši nevaldoma įtampa sudrąskys mane į gabalus.
Keletą kartų pasukę į kairę ir dešinę, skubiai pasisveikinę su pora panašiai atrodančių gyventojų ir perėję per medinį tiltą pagaliau pasiekėme gyvenvietės ribas. Čia medžiai augo tankiausiai. Jų viršūnėmis bėgiojantis vėjas kėlė garsų šnarėjimą, kurį pastebėjau tik todėl, kad miško dvasia paragino mane apsidairyti. Visos kitos mintys buvo tik apie jį. Bandžiau nuspręsti kaip turėčiau reaguoti kai jį sutiksiu. Ar galėčiau ką nors pasakyti? O gal tiesiog apsikabinti jį, nes jokie žodžiai nesugebėtų nusakyti to, ką jaučiu?
Nežinau ką norėjau apgauti. Tokie apmąstymai tebuvo tik laiko švaistymas. Jau dabar galėjau nuspėti, jog pasiduosiu jausmams, kurių nebuvo įmanoma suvaldyti.
Staiga tolumoje išvydau tamsų siluetą. Nors ir nebuvau tikra ar tai tikrai buvo Leoren, kojos jau nešė mane į tą pusę. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Drebančiomis rankomis nesėkmingai bandžiau nubraukti ant veido užkritusią sruogą. Buvau tokia laiminga. Atrodė, kad galėčiau pakilti į orą. Slapčia susimąsčiau ar išvis kada nors taip jaučiausi. Deja greitai ši euforija pasibaigs. Skausmingai. Mane sutryps pasėkmės, kurių niekas negalėjo nuspėti iš anksto.
Tarsi iš niekur atsiradęs Lamirau jau buvo tragedijos pradžia. Greitai pasisveikinusi ketinau eiti toliau, tačiau angelas mikliai sugriebė už riešo taip priversdamas sustoti. Nustebusiu žvilgsniu atsisukaun atgal ir sutikau rimtą veido išraišką. Staiga apsireiškusi nuojauta, perspėjo, kad kažkas yra negerai.
-Erika, mums reikia pakalbėti.
Nekenčiau šio sakinio, nes dažniausiai po jo sulaukdavau tik blogų žinių. Atšiaurus balso tonas sukėlė nemalonius šiurpuliukus ir pašalino šypseną iš mano veido.
-Ar tai negali palaukti?- paklausiau nekantriai ir vėl žvilgtelėjau į Leoren pusę.
-Ne, mums reikia pakalbėti apie Leoren.
Širdis stabtelėjo. Kūną nupurtė šaltis, o baimė prisėlino greičiau nei tikėjausi.