Kai balsai tave šaukia

Pavojinga pagalba

Tą akimirką man išvis nerūpėjo ar angelai mane išgirdo, ar jie suvokė, kad dabar žinau viską. Tiesiog viską ir tai buvo kur kas daugiau nei man reikėjo. Pakišau sau pačiai koją.
Nesustodama broviausi per tankius krūmynus, kurių spygliuotos šakos raižė neapsaugotą odą. Tačiau aš aš nejaučiau skausmo. Tik baimę. Visą laiką aklai pasitikėjau Leoren žiniomis ir jaučiausi užtikrinta. Saugi. Staiga viskas subyrėjo. Per kelias sekundes tvirtas pagrindas po mano kojomis dingo ir aš pradėjau kristi į nežinios pilną bedugnę. Mane skaudino tai, jog jis melavo pasakodamas apie balsus. Net neįsivaizduodamas kodėl šie yra čia, angelas tiesiog sukūrė gražią iliuziją taip, visai paprastai, nustumdamas tokią rimtą problemą šalin. O aš tikėjau juo. Kiekvienu apgaulingu žodžiu palikusiu jo lūpas. Kokia aš naivi. Kokia aš kvaila.
Pasiekusi sąmanomis klotą miško proskyną prisiverčiau sustoti. Suklupusi ant minkšto pagrindo godžiai ieškojau oro, tarsi staiga būčiau buvusi uždaryta vakuume. Per galvą keliavo įvairiausios mintys, tačiau šios buvo per greitos. Nesugebėjau sekti paskui jas. Buvau per lėta, per silpna. Kaip visada paskutinė.
Kai ir vėl pajutau nematomas žnyples spaudžiančias mano galvą, leidžiančias skausmui sustingdyti visą kūną, tenorėjau klykti. Kad visi žinotų kaip man sunku. Ir baisu. Niekam nežinomos pasekmės, jėga, kurios nesugebu valdyti. Tačiau ji valdė mane. Atrodė, kad tą akimirką galėjau jausti kaip ši vis greičiau plinta mano kūnu užteršdama kiekvieną ląstelę ir taip pakeisdama mane. Negrįžtamai.
Būtent tada ir vėl apsireiškė balsai. Tik geriau įsiklausiusi suvokiau, kad šie bandė mane nuraminti.
-Kas tu?- sušnibždėjau virpančiu balsu.
Trumpam įvairių balsų mišinys nutilo.
-Tu gali vadinti mane Odesa,- atsakė švelnus moteriškas balsas.
Nesitikėjau, kad sulauksiu atsakymo, todėl iškart suklusau ir pakėliau galvą. Manyje sukilo įkyrus smalsumas.
-Kodėl tu esi čia?- šį kartą balsas jau nuskambėjo tvirčiau.
-Mano paskirtis yra labai paprasta: padėti Išrinktąjai. Tu nesugebėjai pabaigti užduoties viena, todėl gavai mane - pagalbininkę visose situacijose.
Kad ir kaip gražiai viskas skambėjo nuojauta kuždėjo, kad negaliu aklai ja pasitikėti. Likimas parodė, jog niekuo negaliu pasitikėti. Tik pačia savimi.
-Ir kas tai nusprendė?- nebegalėjau nusiraminti. Privalėjau žinoti viską. Kiekvieną nereikšmingą smulkmeną.
-Smėlio šventyklos deivė.
Mintyse vėl šmėkštelėjo auksinis siluetas. Taigi, būtent ji ir yra dėl visko kalta. Ji įstumė mane į visas problemas.
-Ir kodėl niekas nepaklausė ko noriu aš pati?!- staiga mane pradėjo erzinti užtikrintas Odesos balso tonas.
-Erika, aš esu dovana. Ne prakeikimas. Tūrėtum būti dėkinga gavusi mane,- ji tapo vis griežtesne. Atrodė, kad su kiekvienu žodžiu skausmas galvoje vis labiau stiprėjo. -Tik todėl, kad angelai nieko nenusimano dar nereiškia, kad aš tikrai esu pavojinga. Jeigu tu elgsiesi su manimi teisingai, viskas bus gerai. Aš neketinu tau pakenkti. Nebent tu mane priversi.
Nuo šio įspėjimo pašiurpau. Net nenorėjau įsivaizduoti ką ji gali man padaryti. Pagauta panikos ketinau jos atsiprašyti, tačiau Odesa jau buvo dingusi. Tiesiog jaučiau, kad mano galva tapo laisvesnė ir skausmas po truputį seko. Deja, ilgai mėgautis tylia ramybe negalėjau. Tolumoje atpažinusi balsą šaukiantį mano vardą iškart pašokau ant kojų. Angelams negalima sužinoti, kad ir vėl jų klausiau. Tai apsunkins visą situaciją. Išgirdusi greitai artėjančius žingsnius ir traškančius krūmynus, paniškai apsidairiau ieškodama ant žemės besimėtančių šakų. Už akių užkliuvus keliems tinkantiems pagaliams pribėgau prie jų ir staigiai pakėliau.
-Erika!- dar kartą išgirdusi Lamirau balsą suskubau atsakyti:
-Aš čia!
Jau po kelių sekundžių į samanotą proskyną išniro abu mano palydovai.
-Kas atsitiko?- paklausiau kiek per aukštu tonu ir nutaisiau nustebusį žvilgsnį. Dabar iš šalies atrodžiau tikrai nekaltai - vis dar laikydama tamsias, kiek per smulkias, šakas savo rankose, lėtai artinausi link Lamirau ir Leoren. Neskubėjau ir per tą laiką tyrinėjau abiejų veido išraiškas ieškodama atsakymų. Ar jie žino tai, ką žinau aš? Ar jie mane girdėjo? Buvau kiek per daug įsitempusi ir tikėjausi, kad tai nebuvo lengvai pastebima. Tačiau... nieko neįvyko.
-Tu kiek per ilgai užtrukai ir mes nusprendėme patikrinti ar tau nieko nenutiko,- staiga prakalbo Leoren ir aš stengiausi suvaldyti gilų atodūsį. Bent jau viena problema mažiau...
-Aš nuėjau kiek toliau nei planavau,- teisinausi jau daug ramesniu tonu.
Visą laiką jaučiau šiurpuliukus keliantį Lamirau žvilgsnį. Šis privertė spėlioti ar šį kartą tikrai išsisukau taip laimingai kaip manau. Kad ir kaip bebūtų - kol šviesusis angelas nieko nesako, galime ir toliau vaidinti, kad viskas yra gerai. Taip kaip iki šiol.
Šiek tiek pastovėję vienoje vietoje ir apsikeitę keliais tiriančiais žvilgsniais galiausiai nusprendėme pririnkti pakankamai medienos laužui ir po kelių akimirkų be žodžių patraukėme atgal. Stengiausi kaip įmanoma geriau paslėpti kraujuojančius, spyglių paliktus brūkšnius ant mano riešų ir pirštų. Kilstelėjusi galvą į viršų sutikau Lamirau žvilgsnį. Šis stebėjo tas žaizdas, kurių nepavyko paslėpti. Rimta jo veido išraiška išdavė, jog angelas kažką įtaria. Vien nuo jo artumo mano pulsas šoktelėjo į viršų. Ar jis kuria kokius nors planus? Prieš mane? Prieš mus? Juk Leoren taip pat yra išdavikas... Jis stojo į mano pusę... Iš šio angelo galėjau sulaukti visko. Todėl, pasijutau kur kas geriau kai paspartinęs žingsnį jis prisiartino prie Leoren ir trumpam susižvalgęs su vartų saugotoju linktelėjo ir pasuko į kairę. Žvelgiau į jo, vis labiau tolstantį, siluetą spėliodama kur Lamirau eina. Bet ilgai prie šios temos nelikau: suvokusi, kad Leoren pagaliau yra vienas tiesiog privalėjau pasinaudoti šia akimirka.
-Kodėl Lamirau grįžo?- šnipštelėjau pritildytu tonu baukščiai apsidairydama, tačiau šviesusis angelas jau buvo dingęs.
-Angelų klanas nusprendė, kad mums praverstų papildoma pagalba.
-Iš kur jie gali žinoti, kad mums reikia pagalbos? Ar esame be perstojo stebimi?!- reagavau audringiau nei norėjau, nes visą laiką, kad puikiai susitvarkome net ir nutikus didesniems iššūkiams. Kaip atrodo klydau.
-Lamirau minėjo, kad Suriimos valdose buvo pastebėtas sujudimas. Ji ruošiasi mūsų atvykimui ir sutikimas tikrai nebus draugiškas.
Išgirdusi tai trumpam stabtelėjau. Leoren pasekė mano pavyzdžiu ir nenuleisdamas savo rimto žvilgsnio suskubo nuraminti:
-Nebijok, mes įveiksime tai.
Deja, tai neįtikino. Šį kartą neleisiu manęs apgaudinėti. Mūsų situacija buvo beviltiška. Tryse privalėsime įveikti Suriimos Šešėlių armiją? Ar tai išvis įmanoma? Žinoma, kad įmanoma, tačiau tam prireiktų Išrinktosios galių, kurių nesugebu valdyti.
Nusprendžiau nutylėti šias mintis ir suskubau pakeisti temą:
-Ar naudodamiesi šia papildoma pagalba nepažeidžiame taisyklių?
Leoren atsakė ne iš karto. Tik sunkiai atsidusęs ir uždėjęs abi rankas ant mano pečių, pagaliau prabilo.
-Erika, aš žinau, kad tu nemėgsti Lamirau, tačiau ši pagalba yra tikrai labai reikalinga. Bijau, kad priartėjus prie rūmų nesugebėsiu apsaugoti tavęs vienas. Tiesiog negalvok apie taisykles ir įstatymus. Pasitikėk angelų klanu - jie žino ką daro.
Angelo balse pastebėjusi irzlumo gaidelę kaip mat supykau. Ar jam jau nusibodau? Žinau, kad esu labai smalsi, tačiau jis taip pat yra kaltas. Jeigu sugebėtų papasakoti viską pats, man nereikėtų tiek daug klausinėti.
Nieko neatsakiusi išsilaisvinau iš jo gniaužtų ir nesigręžiodama atgal nužingsniavau į priekį. Nusprendžiau tylėti, nes tinkamo atsakymo - neturėjau. Po kelių akimirkų prie manęs ir vėl prisidėjo Leoren. Tarsi iš niekur atsiradęs Lamirau priartėjo iš priešingos pusės. Ėjome vienas šalia kito. Iš šalies atrodėme tarsi stipri komanda. Tačiau tokia nebuvome. Užteks apgaudinėti save pačią - tai niekada nepasikeis.
Grįžus į šaltą ir nesvetingą olą niekas nedrįso pasakyti nei žodžio. Ore kabojo didžiulė problema. Tiršta įtampa tvyranti tarp Leoren ir Lamirau buvo beveik paliečiama. Juos abu spaudė neišspręstas ginčas. Pastebėjau tuos reikšmingus žvilgsnius nukreiptus į mano pusę, o ir rimti akmeniniai veidai išdavė daugiau nei norėjo jie patys. Akimirkai susimąsčiau ar neturėčiau pasakyti jiems, kad viską žinau. Tada angelams nebereikėtų vaidinti šio beprasmiško spektaklio. Deja, baiminausi aiškaus įrodymo kokia nevaldoma buvo ši situacija iš tikrųjų.

******

Skubiai pavalgę nedelsdami leidomės į kelionę. Susirūpinusiu žvilgsniu tyrinėjau Leoren, kuris prisiekinėjo, kad jaučiasi gerai. Deja, pro akis nepraslydo jo netvirta laikysena ir akivaizdus nuovargis. Suvokusi, kad prašydama daugiau pertraukų padėsiu ir jam, menkai šyptelėjau.
Palikę olą ilgą laiką vinguriavome tarp rečiau augančių medžių kol ir vėl pasiekėme nedidelę proskyną. Nors dar nebuvau pavargusi paklausiau ar galėtume bent trumpam sustoti. Lamirau buvo nepatenkintas, tačiau nesipriešino. Įsitaisiusi ant minkštos, vešlios žolės, sugavau jo nedraugišką žvilgsnį. Net nesusvyravusi atrėmiau šį ir galiausiai išvis ignoravau, kadangi sutelkiau dėmesį ties vos pastebima šypsena Leoren veide. Tikriausiai angelas jau perkando, kad prašiau šios pertraukos labiau jam nei sau.
Jaučiausi prastai, dėl to kas įvyko gėlių laukuose. Kaltinantys Lamirau žodžiai įstrigo galvoje ir kankino tol kol pajutau stiprų kaltės jausmą dėl to, kad palikau Leoren vieną. Dabar man teko tik spėlioti ar patekusi į mirtiną pavojų būčiau galėjusi iškviesti Išrinktosios galias. Galbūt būtent taip šios ir veikia?
-Erika?- pašėlusias mintis nutraukė Lamirau balsas. Greitai pakėlusi žvilgsnį į viršų, pastebėjau, kad abu angelai jau stovėjo ir laukė manęs. Nelaukdama pašokau ant kojų ir nusekiau paskui. Kad ir kaip stengiausi nesugebėjau išmesti tų kvailų minčių iš galvos. Nejaugi tikrai turiu įstumti save į pavojų, kad galėčiau panaudoti man skirtas galias? Norėjau ir vėl pajusti tuos šiurpuliukus pirštų galuose kai galinga elektros srovė pereina per visą kūną. Kad ir kaip kvailai viskas skambėjo - privalėjau tai išbandyti kitaip niekada nesužinosiu tiesos. Ir regis mano norai buvo išgirsti...
Kai angelai staigiai sustojo paspartinau žingsnį, kad juos prisivyčiau. Pasiekusi Leoren išvydau tai ko tikrai nesitikėjau. Kraujas. Daugybė kraujo. Ir šis buvo visur. Ant spalvotų lapų ir tamsių kamienų. Atrodė, kad čia vyko tikros skerdynės. Lamirau buvo pirmas, kuris prisiartino prie artimiausio medžio ir ištiesęs savo ranką, perbraukė per kruviną pėdsaką taip nudažydamas savo šviesią odą sodriai raudonu skysčiu.
-Kaip ir galvojau,- prakalbo jis net nepažvelgdamas į mus. -Tai yra angelo kraujas.
Nuo šių žodžių pajutau kaip aptirpo kojos.
-Tačiau iš kur čia gali būti kitų angelų?- susidomėjo Leoren, kuris atrodė visai ramus arba tiesiog neparodė tikrų jausmų.
-Tai nėra svarbiausia. Dabar turim didesnių problemų,- prašneko Lamirau ir įsmeigė savo žvilgsnį tiesiai į mane. -Šis kraujas yra visai šviežias.