Kai balsai tave šaukia

Miško šmėklos

Erika:

Jaučiau kaip pulsas vėl šoktelėjo į viršų ir rankos pradėjo nevaldomai drebėti. Trūkčiojančiai kvėpuodama net nepastebėjau, kad žengiau žingsnį arčiau angelų. Sukaustyta įtampos negalėjau pajudėti. Bijojau sukelti nors ir menkiausią garsą. Atrodė, kad net ir galvoje šėlstančios mintys galėjo mus išduoti. Žinojau, kad blausi pakabuko šviesa atstojo švyturį, tačiau tiesiog nesugebėjau priversti savęs jos paslėpti. Stovėti tamsoje būtų buvę dar blogiau.
Šis laukimas tiesiog žudė. Žvelgdama į tuščia tamsą staiga suvokiau, jog tai gali būti pabaiga. Galiu mirti net ir nepasiekusi rūmų. Niekas negarantavo laimigos kelionės pabaigos. Tada netapsiu didvyre. Ne, labiau jau nevykėle, kuri nesugebėjo išgelbėti Akarijos. Kažkodėl ankščiau niekada apie tai nepagalvojau. Tik būnant tokioje beviltiškoje situacijoje mane aplankė suvokimas. Pripažinsiu - šios mintys nesuteikė nei lašelio drąsos. Bet įgavau ryžto nepasiduoti.
-Kažką girdėjau,- šnipštelėjo Leoren sugrąžindamas mane iš apmąstymų į realybę. -Visai arti.
Daugiau nesakydamas nei žodžio, ištiesė man ilgą durklą. Paėmusi jį iškart atpažinau ta patį ginklą su kuriuo nupjoviau odinį Lamirau dirželį gelbėdama Serają. Užplūdus prisiminimams sugebėjau tik menkai šyptelėti. Tuo metu maniau, kad negali būti blogiau. Tik dabar sužinojau, kaip dėl to klydau.
Ir tai buvo paskutinė rami minutė. Po šios viskas vyko nežmoniškai greitai. Pirma butybė puolė be jokio perspėjimo. Išnirusi iš tamsos užšoko ant šalia stovėjusio Lamirau. Išsigandusi atšokau šalin ir atsigręžiau atgal. Kaip tik tuo metu, kai pasirodė man skirtas priešininkas. Tvirčiau suspaudusi durklą naiviai maniau, kad esu pasiruošusi atremti jo puolimą. Deja, šis buvo per stiprus. Tvirtai atsispyręs nuo žemės, jis neapsakoma jėga nubloškė mane nuo kalvos. Nusileidimas ant raudonų samanų nebuvo minkštas. Priešingai. Kritau ant peties, kuris keistai trakštelėjo. Per kūną perėjo skausmas. Risdamasi žemyn bandžiau neprarasti orientacijos ir menkoje šviesoje nepamesti iš akių savo užpuoliko. Pagaliau atsiradusi apačioje prisiverčiau atsistoti. Kūną kaustė skausmas, tačiau galėjau nevaržomai judeti, tad petis nelužo. Tai buvo menka paguoda. Sunkiai pakilusi pastebėjau, kad nesijaučiu tvirtai. Krisdama gerokai susitrenkiau galvą. Lengvai svyruodama stengiausi išsilaikyti ant kojų. Nežinau ar man tik taip atrodė, bet pakabuko šviesa tapo ryškesnė. Mačiau kur kas daugiau nei prieš tai. Šį kartą tai nebuvo gerai. Nesvarbu kur pažvelgiau temačiau liesas baltas būtybes, kurios ilgomis kauletomis rankomis pasiremdamos į šaltą žemę, brovėsi į priekį be perstojo puldamos angelus. Jos judėjo nežmoniškai greitai. Užtikrintai. Bandžiau jas suskaičiuoti tačiau tai tebuvo laiko gaišimas. Jų buvo per daug. Mačiau kaip angelai vikriai pribaigia vieną užpuoliką po kito, deja, šių išvis nemažėjo. Tarsi pabaiga neegzistuotų. Ir kol Lamirau ir Leoren įtemptai kovojo, aš stovėjau nuošalėje ir buvau visai pamiršta. Nė vienas iš paslaptingų padarų nesusidomėjo manimi. Staiga aplankius nušvitimui, akimirkai stabtelejo širdis, kraupi aplinka tapo dar šaltesnė. Taikynis esu ne aš. Jie norėjo pribaigti mano palydovus. Palikti mane vieną. Be papildomos pagalbos nesugebėsiu pasiekti rūmų. Apie patekimą į juos nebuvo nei kalbos. Toks buvo jų tikslas. Nuo pat pradžių. Jų užduotis - išskirti mus.
Staiga pasijutau gerokai apkvailinta. Kaip galėjau būti tokia akla? Kaip galėjau taip klysti? "Dabar nėra laiko savęs kaltinimui, Erika" apsireiškė balsas galvoje ir aš turėjau jam pritarti. Privalau ko nors imtis. Susikaupusi dar kartą apžvelgiau visą situaciją tik dar kartą įsitikindama kokia beviltiška ši buvo. Karštligiškai purčiau galvą ieškodama tinkamų minčių. Neradau nieko, kas tikrai galėtų padėti. Turėhau pripažinti, jog egzistavo tik viena galimybė išsigelbėti. Sunkiai atsidususi stengiausi nusiraminti. Tolygiai kvėpuoti. Žinojau, kad sprendimas, kurį priėmiau ta akimirką, buvo pats prasčiausias. Lengviausias. Deja, norėjau būti tikra, kad tai pavyks. Jokios rizikos. Negalėjau leisti sau pralaimėti.
Giliai ikvėpusi susitelkiau ties savo žyme. Ši nedelsiant sureagavo nušvisdama auksine spalva. Jaučiau kaip malonus perštėjimas vis stiprėja ir po pavargusį kūną pasklinda energija, ryžtas. Nebejaučiau baimės. Vėl buvau gyvybinga. Stipri. Nuostabu jausmą slopino mintis, jog švaistydama jėgas dabar būsiu silpnesnė, kai pasieksime rūmus. Bet aš neturėjau kito pasirinkimo - be angelų esu niekas.
Prieš spėjant tvirtai apsispręsti, žeme jau pletėsi auksinės gijos, kurios nuvijo visus tamsius šešėlius šalin.

Lamirau:

Tik išvydęs ryškią šviesą, suvokiau kas vyksta. Trumpas žvilgsnis į Erikos pusę patvirtino mano rūpestį. Po jos kūną jau buvo išplitusi žymė. Pasiekusi ir veidą, ši ižiebė merginos akyse auksinę šviesą. Nors ir norėjau ją sustabdyti, likau stovėti. Dabar jau niekas negaletų jos sulaikyti.
Nebeprivalėjau gintis. Miško šmėklos stabtelėjo ir stebėjo spektaklį net nenutuokdamos, koks mirtinas šis buvo. Žemę drebinantys virpesiai privertė suvokti didejančią jėgą. Kur kas labiau sustiprejęs vėjas, laužė silpnesnies šakas, kurios triukšmingai krito žemyn. Aukšti, seni medžiai traškėjo besistengdami atsilaikyti. Aplink gulintys pagaliai skriejo šalin nuo vis ryškiau šviečiančio epicentro. Žeme besiraitančios gijos vis ilgėjo ir priminė daugybę gyvybingų rankų. Per keletą sekundžių išplitę visur, kur galėjau pažvelgti, jos sustojo. Sulaikęs kvapą nekantriai laukiau sekančio Erikos ėjimo. Kiekviena Išrinktosios kova yra įpatinga ir aš negalėjau praleisti nei sekundės.
Tarsi kaupdama jėgas, mergina užsimerkė. Akimirkai įsivyravo ramybė. Niekas nedrįso sujudėti. Atrodė, kad net ir vėjas nenorėjo sudrumsti šios apgaulingai taikios tylos. Staiga galėjau girdėti ir greitus širdies dūžius. Laikas stabtelėjo. Ši atmosfera užgniaužė kvapą. Erika tiesė abi rankas į beveik juodą nakties dangų, taip dar stiprėdama. Tarp raudonų samanų pasiskirstę gijos, pasiekusios tamsius medžių kamienus, pradėjo šliaužti į viršų besistengdamos pasiekti siūbuojančias viršūnes ir beribį dangų. Iki šiol karaliavusią tamsumą pakeitė auksu tviskantis chaosas. Stebėdamas visa kas vyko aplink, gerokai jaudinausi. Tuo metu pačiame įkarštyje stovinti mergina buvo visai rami. Žvelgdama į viršų, ji jautėsi kaip niekada saugi.