Kai balsai tave šaukia

Pavojų beieškant

-Erika!!- kažkur tolumoje girdėjau Terėjos balsą, bet jaučiausi taip tarsi netūrėčiau pakankamai jėgų atsakyti. Tačiau ji nepasidavė. -Prašau atsiliepk. Nepalūžk!!
-Aš jau palūžau,- atsakiau tyliai.
-Na ir kas. Po žemumų laukia aukštumos,- drąsino ji mane, bet tai nepadėjo.
-Terėja!!- sušukau ir pažvelgiau į ją. -Aš viską sugadinau. Praradau jį.
Nimfa įdėmiai žiūrėjo į mane ir galiausiai papurtė galvą:
-Nepraradai, esi per daug jam svarbi. Dabar tik yra svarbiausia, kad nepasiduotum ir ištaisytum padarytas klaidas. Tu privalai kovoti. Duok jam šiek tiek laiko. Leisk jam nusiraminti, viską apgalvoti. Pati pastebėsi kai ateis tinkamas laikas kalbėti. Tik nelauk per ilgai.
Jos kalba skambėjo protingai ir aš tikėjau ja. Vėl. Tai suteikė vilties....stiprybės. Terėja yra teisi, negaliu dabar pasiduoti kitaip viskas bus baigta. Atsistojau:
-Tu teisi.
Nimfa nieko nesakė, tik paslaptingai šypsojosi.
-Terėja??- paklausiau ir prisiartinau kiek įmanoma arčiau. -Kaip tu atsiradai čia??
Jos šypsena dingo:
- Šešėliai užpuolė mus. Tai įvyko taip netikėtai.
-Ar Nefralis taip pat yra kažkur čia??- susidomėjau tikėdamasi, kad galėsiu su ja pakalbėti, tačiau Terėja vėl papurtė galvą:
-Ji kovojo iki paskutinės minutės.
Tokio atsakymo tikrai nelaukiau. Ir tai buvo labai skausminga. Dar ryte mačiau ją gyvą ir sveiką, energingą. O dabar viskas jau buvo baigta.
Sugniaužusi kumščius vėl pakėliau žvilgsnį į Terėją:
-Aš atkeršysiu Suriimai už tave, už Nefralis....už tiesiog viską. Ji kentės už kiekvieną auką.
-Erika, viskas bus gerai. Tu sugebėsi tai,- atsakė Terėja.
Linktelėjusi nuėjau į tą pusę iš kurios atėjome ir labai džiaugiausi, kad nedarėme daug posūkių kitaip tikrai nebūčiau sugebėjusi rasti kelio atgal. Pagaliau įžengusi į proskyną pastebėjau degantį laužą ir Lamirau su Leoren sėdinčius vieną prieš kitą. Nesitikėjau to išvysti.
Dabar visi trys priešininkai buvo viename kampe.... Lamirau žudė mane žvilgsniu, ne veiksmais, o Leoren nenuleido akių nuo į dangų besistiebiančios liepsnos. Jis tikrai per daug mąsto. Būnant su juo man praverstų minčių skaitymo galia.
Prisiartinusi prie ugnies atsisėdau kiek įmanoma toliau nuo Lamirau ir ne per daug arti prie Leoren. Nuo tada kai buvau čia jis net nepažvelgė į mane. Jis buvo visai arti, bet jaučiausi taip, tarsi mus skirtų keletas šviesmečių. Jo abejingumas ir šaltumas buvo blogiausia. Pradėjau dvejoti mano planu, kurį sugalvojau eidama atgal. Šis buvo paprastas: tūrėjau kažkaip bent keletui akimirkų atsikratyti Lamirau ir likti vienai su Leoren. Ką tiksliai darysiu tada dar išvis neapgalvojau. Tikėjausi, kad tai įvyks automatiškai.
Staiga Leoren atsistojo, pasiėmė savo katanas ir išėjo į mišką netaręs nei žodžio. Nulydėdama jį žvilgsniu galvojau "Nepalik manęs vienos!" Tačiau netūrėjau telepatiškų galiu ir jis išėjo. Sėdėdamasu Lamirau buvau pasiruošusi bet kam. Pirmas keletą minučių išvis nieko neįvyko. Girdėjau tik kartais nuo karto spragsintį laužą ir slapčia tikėjausi, kad taip bus ir toliau.
-Tikiuosi esi laiminga,- išgirdusi Lamirau balsą iškart pajutau galvos skausmus.
Nenorėdama pažvelgiau į jį. Atrėmęs mano žvilgsnį jis kalbėjo toliau:
- Sužlugdei jį galutinai. Dar niekada nemačiau Leoren tokio. Kalta esi tik tu.
-Ir tu esi pasamdytas teisti mane?? Esi ne ką geresnis,- atsakiau tramdydama kylantį pyktį.
Jis tik paniekinamai šyptelėjo.
-Aš bent jau neskaudinau jo taip kaip tu,- taręs tai jis vėl nusuko savo žvilgsnį į ugnį ir tylėjo.
Netūrėčiau taip jautriai reaguoti į šiuos žodžius. Juk tai tik Lamirau... Bet tai buvo skausmingiau nei maniau. Prikandau lūpą ir pradėjau dažniau mirksėti stengdamasi sutramdyti kylančias ašaras. Negaliu tapti silpna.
Nežinau kiek laiko jau praėjo kai Leoren išėjo, tačiau man tai pasirodė tarsi amžinybė todėl pradėjau nerimauti, kad kažkas atsitiko. Vis žvilgčiojau į tą pusę, kur jis pradingo tamsoje. "Jis pažįsta šį mišką, taigi puikiai žino ką daro" bandžiau nuraminti save, bet jis tiesiog negrįžo. Neištvėrusi šios nežinios atsistojau ir pradėjau eiti.
- Kur susiruošei??- išgirdusi Lamirau balsą stabtelėjau.
-Į tualetą,- sumaliau greitai ir jau ketinau žingsniuoti toliau, bet tada mane vėl pasiekė jo balsas:
-Palauk, aš turiu eiti kartu.
Apsisukau ir pažvelgiau į jį.
-Tu tikrai neisi kartu su manimi,- tariau tvirtai.
-Eisiu, nes tu neturi kitos išeities. Deja, aš taip pat. Čia yra pavojinga, taigi tu netūrėtum vaikštinėti viena.
-Bet juk aš būsiu visai netoli,- dar bandžiau priešintis tačiau jis nestipriai stumtelėjo mane į priekį:
-Pirmyn.
Suspaudžiau lūpas ir tikėjausi, kad atrodau grėsmingai. Spręndžiant iš jo nuobodžiaujančios veido išraiškos tai nepavyko. Galiausiai pasidavusi pradėjau artintis link miško. Galvoje jau kūriau planus kaip galėčiau jo atsikratyti ir ieškoti Leoren.
Teko gerokai nutolti nuo proskynos kol pagaliau radau pakankamai didelį kampą, kuriame nebuvo nei vieno kristalo. Prieš dingdama tarp tankių krūmynų atsisukau atgal ir uždėjusi ranką ant Lamirau krūtinės tariau:
-Tu. Liksi. Čia!
Net ir tamsoje pastebėjau jo vieną pašaipiai pakeltą antakį ir stengiausi prikąsti liežuvį, kad nepasakyčiau ko nors įžeidžiančio.
Tada pradėjau brautis pro įvairius augalus. Kai kurie iš jų turėjo spyglius, todėl likau šiek tiek apibraižyta. Staiga krūmynai praretėjo. Prieš pradėdama bėgti dar kartą žvilgtelėjau atgal, taip norėdama įsitikinti, kad jis tikrai manęs neseka. Šiek tiek įsiklausiusi girdėjau tik įprastus miško garsus. Buvau tikra, kad Lamirau vis dar laukia manęs. Apsidžiaugusi jo kvailumu piktdžiugiškai šyptelėjau. Tą akimirką man nebuvo svarbu kas įvyks paskui...
Tada sukaupusi drąsą pradėjau tyliai, bet greitai judėti į priekį. Akys jau buvo apsipratusios su tamsa todėl galėjau įžiūrėti kur einu. Kai medžiai ir žemesni augalai praretėjo išvydau ežerą. Tik dabar suvokiau, kad čia buvo per šviesu ir pakėlusi akis į dangų pamačiau tai ko išvis nesitikėjau. Juodame danguje puikavosi milžiniška Mėnulio pilnatis. Iškart sustojau. Tikriausiai dar niekada taip nesidžiaugiau tokiais paprastais dalykais. Buvau tokia sužavėta šio reginio. Staiga Akarija susilygino su mano pasauliu. Buvau taip užsimąsčiusi, kad net pamiršau kokiu tikslu rizikavau vaikščiodama viena.
Šakų traškėjimas prižadino mane iš šios transo būsenos. Suvokiau, kad išvis neturiu kuo apsiginti. Greitai apsižvalgiusi pastebėjau pakankamai ilgą ir storą medžio šaką. Nieko nelaukusi čiupau ją ir nuslinkau prie netoli augusio krūmo. Šis buvo labai tankiai suaugęs todėl sunkiai įžiūrėjau siluetą, kuris išniro iš beveik tos pačios vietos kaip ir aš. Kad ir kas tai bebuvo stovėjo ant dviejų kojų ir tūrėjo labai ilgas rankas, jeigu tai išvis buvo galima pavadinti rankomis- šios galūnės buvo labai siauros ir netūrėjo pirštų. Daugiau nesugebėjau nieko atpažinti.
Tikėjausi, kad šis padaras nueis į priešingą pusę, bet jis pradėjo artintis link manęs. Tyliai nusikeikusi dar stipriau sugniaužiau pagalį mano rankose. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Bijojau atkreipti jo dėmesį todėl stengiausi net nekvėpuoti. Jis ėjo nesustodamas link ežero, taigi, taip pat link manęs. Po truputį pradėjau panikuoti vis labiau. Likus keliems žingsniams iki krūmo, kuriame buvau pasislėpusi, pajutau kaip į kraują šovė didelė adrenalino dozė, nes kažkur galvos kamputyje sukirbėjo drąsos jausmas ir šis rėkte rėkė, ksd geriausia gynyba yra puolimas. Būtent tai ir ketinau daryti.