Smėlio šventykla

199 33 2
                                    

Mano galva buvo tarsi iššluota, o ir pati jaučiausi tiesiog tuščia, nieko nejaučianti - nei liūdesio, nei kaltės. Po kurio laiko pagaliau užmigau. Šis miegas nebuvo pats geriausias, bet bent jau nesapnavau jokių keistų košmarų. Prabudusi ne iškart sugebėjau atsimerkti. Buvau nusilpusi, skaudėjo kiekvieną centimetrą. Vien pagalvojus apie tai, kad būdama tokios būklės privalėsiu įveikti smėlio šventyklos užduotį, man sumaudė pilvą. Prisivertusi atsisėsti nedelsdama apsižvalgiau: aplink buvo šviesu, Leoren jau pririnko šakų ir užkūrė laužą, nuo kurio sklido maloni šiluma. Jo rankose išvydusi kažkokį negyvą padarą suvokiau, kad tamsusis angelas jau spėjo pamedžioti. Susimąsčiau ar jis išvis nors kiek pamiegojo, tačiau priėjau prie išvados, kad taip nebuvo.
-Labas rytas,- pasisveikino Leoren ir stengėsi atrodyti pozityviai. Deja, tai nepavyko taip sėkmingai kaip planavo jis pats.
Neketinau jo dėl to užkalbinti todėl tiesiog taip pat pasisveikinau ir atsisėdau šalia, prie laužo.
-Kaip miegojai?- atsargiai paklausė jis, tarsi būtų bijojęs, kad paklausiu jo to paties.
-Galėtų būti ir geriau,- šis atsakymas buvo kiek per daug nuoširdus. Nenorėjau, kad jis jaudintųsi dėl manęs todėl pridėjau: -Bet svarbiausia yra, jog išvis nors šiek tiek pamiegojau.
Leoren šyptelėjo:
-Pasiruošusi tavo didžiajam iššūkiui?
-Tikriausiai,- mano balsas buvo tylus.
-Viskas bus gerai. Aš tikiu tavimi,- iškart padrąsino jis.
Linktelėjau neradusi tinkamų žodžių ir įsižiūrėjau į liepsną. Likusią laiko dalį tylėjome. Bevalgydami taip pat buvome paskendę mintyse. Galbūt taip buvo ir geriau. Nereikalingi žodžiai būtų viską tik dar labiau apsunkinę. Pavalgę pradėjome rinktis daiktus, tačiau aš delsiau:
-Kaip dabar bus su Lamirau?
Leoren trumpam stabtelėjo ir po kurio laiko tarė:
-Mes nebegalime jo laukti. Privalome eiti toliau. Jau ir taip sugaišome per daug laiko.
Jam buvo sunku kalbėti šia tema. Pastebėjau tai, todėl daugiau nieko nesakiau. Tik žvilgtelėjau į spalvotą mišką ir tikėjausi, jog Lamirau nieko nenutiko. Tikrai nesitikėjau, kad jis tiesiog dings. Pakėlusi kuprinę ir užsimętusi šią ant pečių patraukiau paskui Leoren. Kelionė tęsėsi toliau. Be Lamirau.
Jaučiausi labai keistai, kai taip staiga likome tik dviese. Ankščiau visą laiką to norėjau, bet dabar šis išsipildęs troškimas nedžiugino.
Ėjome vienas šalia kito, tačiau nuo tada kai palikome proskyną nepratarėme nei žodžio. Leorem atrodė liūdnas ir sugniuždytas, o aš - pasimetusi ir bijanti. Bijanti, kad Lamirau kažkas atsitiko. Bijanti manęs laukiančios užduoties ir nenuspėjamos ateities. Kai pastebėjau, kad vartų saugotojas vengia mano žvilgsnio, susimąsčiau ar jis nepradėjo gailėtis to, kad stojo į mano pusę. Leoren stengėsi likti tvirtas ir užtikrintas kaip visada. Šį kartą tai nepavyko. Nekaltinau jo, nes puikiai žinojau kaip sunku gali būti, kai prarandi tau svarbų žmogų.
Žingsniuodama vingiuotais ir klaidžiais miško keliukais nustojau žvalgytis taip kaip ankščiau. Negalvojau, kad net ir tokie įpatingi medžiai gali tiesiog pabosti. Staiga viskas nebebuvo taip paslaptinga ir mistiška. Kaip ir tikėjausi - šis įvykis pakeis mano ir kitų požiūrį visomis perspektyvomis. Slapčia tikėjausi, kad jau greitai išeisime iš miško, bet medžių vis daugėjo. Tarsi būtume ėję tiesiai į gilumą. Kelias vis labiau siaurėjo, kol išvis dingo ir mes pradėjome brautis į priekį per įvairiausius krūmynus. Čia tvyrojo nemaloni prieblanda - tankiai suaugę medžių viršūnės nepraleido nei mažiausio šviesos ruoželio. Man išvis tai nepatiko. Oras buvo pilnas įtampos, o aplink tvyrojo mirtina tyla. Pasijutusi stebima baugščiai apsižvalgiau, bet nieko nepamačiau. Stengiausi nusiraminti ir suvaldyti mano įsisiautėjusią fantaziją todėl sutelkiau visą dėmesį į prieš mane einantį Leoren. Šis atrodė ramus ir tai turėjo gerą įtaką man. Jau labiau atsipalaidavusi perlipau per didelį nuvirtusio medžio kamieną ir prieš mane išvydau kalvą. Sunkiai atsidusau suvokusi, kad teks į ją įkopti. Neturėjau tan nei jėgų, nei motyvacijos. Lipant į viršų manęs neapleido tas jausmas, jog esu stebima, tačiau uždraudžiau sau žvalgytis aplink. Gąsdint save dar labiau nei įprastai nebus labai didelė pagalba.
-Kalvos viršuje padarysime pertrauką,- išgirdusi Leoren balsą nusprendžiau, kad tai buvo patys gražiausi žodžiai, kokius jis man kada nors sakė.
Pasiekusi viršūnę iškart atsiguliau ir užsimerkiau. Išjungiau savo perkrautą galvą. Mėgaujausi ramybės akimirka besiklausydama kaip silpnas vėjas keliauja medžių viršūnėmis. Po kurio laiko nusprendžiau atsimerkti, nes bijojau užmigti. Pažiūrėjusi į dešinę mano žvilgsnis susidūrė su Leoren. Šis sėdėjo visai šalia, atsirėmęs į medį. Jis nenusisuko. Aš tai pat... tos tamsios akys hipnotizavo mane. Abu tylėjome ir tyrinėjome vienas kitą net patys nežinodami kodėl. Dabar likusi viena su juo bijojau, kad bet kurią minutę gali atsitikti neplanuotų dalykų. Nors tai ir nuskambės keistai, manau, kad geriau buvo tada kai Lamirau prižiurėjo mus. Pagalvojus apie šviesųjį angelą iškart pasijutau prasčiau ir pradėjau spėlioti kaip jam sekasi. Ar jis yra sveikas ir... gyvas? Taip, Lamirau yra puikus karys, tačiau naktį miške gali įvykti tiesiog viskas. Pati patyriau ką reiškia netikėtumai tamsoje. Vyliausi, jog sutiksiu jį greičiau nei manau.
Staiga Leoren nusisuko ir trumpam žvilgtelėjęs į tolį, atsistojo. Pasielgiau taip pat suvokusi, kad eisime toliau. Kalvos viršūnė buvo plati, todėl tik po keleto minučių priėjome šios kraštą. Tada išvydau ne tik žemyn besileidžiantį šlaitą, bet ir akmeninę šventyklą. Ši buvo milžiniška, tačiau taip pat ne mažiau apleista kaip ir bažnyčia.
Labai greitai atsiradusi apačioje, sustojau prieš ją ir pradėjau tyrinėti kiekvieną smulkmeną. Nors ši šventykla ir buvo užspausta aplink augusių medžių ir aptraukta samanomis, bei įvairiausiais vijokliais, tai nepaslėpė jos didingumo. Aukštos akmeninės kolonos stiebėsi į dangų prilaikydamos raštais iškaltą stogą. Norint patekti į vidų reikėjo užlipti keliais plačiais laiptais. Jau iš tolo mačiau tamsų įėjimą, kuris išvis neatrodė svetingai. Įvertinusi viską nusprendžiau, kad tokia statyba priminė romos imperijos laikus.
-Tai yra jau antras pastatas, kuriame atpažįstu žmonių architektūrą. Ar jūs mus kopijuojate?- paklausiau nusistebėjusi, o Leoren šyptelėjo:
-Iš tikrųjų angelai nemėgsta žmonių, tačiau kai kuriuos dalykus jūs darote daug geriau nei mes.
-Ačiū už komplimentą,- atsakiau taip pat besišypsodama. - Taigi, eime. Kuo greičiau viskas pasibaigs - tuo greičiau sužinosime visą tiesą.
Pradėjau ryžtingai artintis link šventyklos, tačiau atsisukusi atgal pamačiau, kad Leoren neseka paskui mane.
-Ko lauki?- šūktelėjau jam ir jis iškart atsakė:
-Man negalima ten įeiti. Tu turi padaryti tą viena.
Jo žodžiai buvo tarsi smūgis ir šis atėmė visą drąsą. Negalvojau, kad taip staiga liksiu viena. Stengdamasi nusiraminti. Giliai įkvėpiau, iškvėpiau ir pradėjau drebančiomis kojomis lipti į viršų. Pasiekusi tamsų įėjimą stengiausi įžvelgti kas laukia manęs viduje, tačiau nieko neįžiūrėjau. Tai išgąsdino dar labiau ir aš pašiurpau visu kūnu. Pulsas šoktelėjo į aukštumas. Prieš įeidama pažvelgiau į Leoren. Šis vis dar stovėjo ten kur jį palikau ir atrodė rimtas, bei įsitempęs. Jis jaudinosi ne mažiau nei aš. Sugavęs mano pagalbos ieškantį žvilgsnį, prisivertė nusišypsoti ir sušuko:
-Tu sugebėsi tai. Aš tikiu tavimi.
Kad ir kaip keistai tai nuskambės, tačiau šis paprastas padrąsinimas tikrai padėjo. Linktelėjau jam ir vėl atsisukau į įėjimą.
-Padarysiu tai dėl tavęs, močiute,- sušnibždėjau sau pačiai dešine ranka priliesdama širdies pakabuką.
Tada surimtėjau, pasitempiau ir galiausiai įėjau į akliną tamsą tikėdamasi, kad šio ryžto užteks tam, kas manęs laukia.

Kai balsai tave šaukia Where stories live. Discover now