Kai balsai tave šaukia

Kraustymosi maratonas

Praėjus porai savaičių nuo laiduotuvių jau laukė pirmasis mūsų kraustymasis. Mama daugiau nebegalėjo likti čia, esą kiekvienas kampelis primena mano tėtį. Ir tai buvo tiesa: senos medinės supynės ant kurių supomės, vienišas takelis kuriuo eidavome pasivaikščioti ir jauni medeliai kuriuos kartu sodinome. Viskas buvo čia ir darė šią situaciją dar sunkesne.
Mažas butas mieste buvo mamos sprendimas. Ji nebenorėjo didelių laukų ar paukščių čiulbesio, taip kaip ankščiau buvo. Šis įvykis pakeitė ją. Ir aš žinojau, kad niekas nebebus taip kaip ankščiau. Tai skaudino.
Šis butas buvo nedidelis, ankštokas. Mano kambaryje tilpo tik maža lova, spintelė ir gėlė ant palangės. Namų darbus visąlaiką dariau ant virtuvės stalo, nes rašomąjam stalui nebeliko vietos. Man nepatiko tokia padėtis. Netgi mano idėjoms čia buvo per ankšta! Tačiau aš žinojau, kad mano mamai reikėjo to, kad galėtų jaustis geriau. Būtent dėl to ir neketinau skūstis. Man net ir nereikėjo to, ji pati žinojo kaip aš jaučiuosi.
-Nesijaudink,- ramino ji mane. -Tai tik trumpam.
Ir tai išsipyldė greičiau negu galvojom: vieną naktį keletas girtų vyrų pradėjo mėtyti akmenis į mūsų daugiabutį. Jie padarė daug žalos, išdaužė keletą langų. Vienas iš jų buvo mano. Aš nesistebėjau tuo - juk gyvenome šalia naktinio klubo!! Žinoma po šio įvykio mama susirūpino mūsų saugumu. Aš net nepajutau kai vėl sėdėjau mūsų automobilyje, o iš paskos važiavo kraustymosi sunkvežimis.
Šį kartą mūsų laukė namelis mažesniame miestelyje. Šiose apylinkėse buvo daug ramiau nei mieste. Man patiko čia, nes pasijutau laisvesnė. Tarsi paleista iš narvo. Čia gyvenantys žmonės buvo draugiški ir pažinojo vienas kitą. Dabar taip pat tūrėjome mažą sodą, kuriame galėjau sodinti ką panorėjusi, nes mamai tai nerūpėjo. Tačiau aš net nespėjau iškraustyti visų kartonų ir įsirengti mano kambarį, kai ir vėl teko kraustytis. Priežastis buvo paprasta: mama buvo perkelta į kitą darbo vietą.
Taip mes ir vėl grįžome į miestą. Deja...