Akmeniniai labirintai

137 22 2
                                    

Erika:

Rytas išaušo per greitai. Kankinama keistų sapnų, kuriuose buvau persekiojama keistų būtybių, prastai miegojau. Pagaliau atsimerkusi keletą akimirkų tyrinėjau tamsią akmeninę sieną, kol radau jėgų atsisėsti. Žvilgsnis iškart nuslydo į abu angelus sėdinčius šalia laužo. Nesėkmingai bandžiau nuspėti ar šie jau ilgai laukė manęs.
-Labas rytas,- pozityviai pasisveikino Lamirau.
Atsakiau jam nežymiu galvos linktelėjimu. Nesugebėjau ir nenorėjau vaidinti laimingos. Šiandien įžengsime į Suriimos teritoriją. Pažvelgsime mirčiai į akis. Tenorėjau kuo greičiau viską pabaigti, grįžti namo ir daugiau niekada nebematyti Leoren. Nuo tada kai jį sutikau esu tik skaudinama. Man gana. Vakar vakare tvirtai apsisprendžiau daugiau nebesistengti. Nustoti tikėtis laimingos pabaigos. Šios nėra. Niekada nebuvo.
Atsikėlusi lėtai pražingsniavau pro laužavietę ir trumpam išėjau į lauką. Šį kartą niekas nebandė manęs sustabdyti. Basomis kojomis ėjau per rasotą žolę. Su kiekvienu metru tapau vis žvalesnė. Po vakarykštės audros dangus buvo ir vėl ryškiai mėlynas. Iš pietų pusės pūtė šiltas vėjas. Jau galėjau nuspėti, jog šiandien Akarijoje bus dar viena graži diena. Tik aš jos nepatirsiu. Galėjau tik spėlioti koks oras laukia Suriimos valdose, vidiniame Akarijos žiede.
Praeidama pro angelus pastebėjau, kad Leoren kaip tik pjaustė šviesiai rožinę mėsa. Jis jau spėjo pamedžioti, o Lamirau pasirūpino ugnimi, kas reiškė jog atsikėliau kur kas vėliau nei jie. Suraukusi antakius, stengiausi rasti priežastį, kodėl niekas manęs neprikėlė. Jau būtume galėję pradėti eiti toliau. Šis laiko gaišimas gerokai pykdė. Bet neketinau leisti jiems ir vėl išvesti mane iš kantrybės. Šiandien liksiu rami, neleisiu savęs provokuoti.
Ryžtingai linktelėjusi, apsisukau atgal ir grįžusi į olą pasiėmiau savo odinę gertuvę ir taip pat įsitaisiau šalia laužo.
Aplink mane tebuvo rimtos veido išraiškos. Ne aš viena buvau paskendusi mintyse. Angelai taip pat bandė nuspėti ateitį. Ir nors nežinomybė grąsino pasmaugti, tikėjau sėkme. Nors kartą paklausysiu savo vidinio balso. Šis dar niekada manęs neapgavo. Ne taip kaip kiti...
Valgiau nejausdama skonio. Šviesi mėsa buvo tarsi guminė. Šį kartą tai nebeatrodė labai svarbu. Likti alkanai būtų buvę daug blogiau.
Galiausiai pasisotinę nebešvaistėme laiko. Susirinkome daiktus ir užpylę laužavietę smėliu, palikome nesvetingą olą. Ir tai vien tam, kad paėję keletą metrų įsmuktume į kitą. Pradžioje ši buvo pakankamai plati, deja, akmeninės sienos vis labiau artėjo grąsindamos uždusinti.
Įspausta į vidurį. Prieš mane - Leoren. Už manęs - Lamirau. Dabar žinojau kaip jaučiasi labai svarbūs žmonės lydimi asmens sargybinių. Toks angelų elgesys gerokai gąsdino. Kiekvienas žingsnis buvo gerai apgalvotas ir atsargus.
Visai netikėtai siauras kelias pradėjo leistis žemyn. Tikrai netroškau ir vėl klaidžioti tarp akmeninių luitų. Kai praeitą kartą buvau olų labirinte neįvyko nieko pozityvaus. Priešingai, patyriau tik begalę pavojų ir problemų.
Lipome stačiais bei slidžiais akmenimis žemyn. Žingsnis po žingsnio kelias ir vėl išplatėjo. Pagaliau pralindę pro menką angą ištrūkome į laisvę. Prieš mane atsivėrė milžiniška erdvė. Užvertusi galvą į viršų pastebėjau, kad akmeniniame skliaute žiojėjo milžiniška skylė, kurios kraštus buvo apaugę vešliais vijokliais primenančiais gebenes. Pro šią besiskverbianti šviesa buvo pakankamai ryški, kad sugebėtų apšviesti visą plotą. Stalaktitai maišėsi su stalagmitais, kurie buvo kur kas didesni nei mes. Šioje vietoje karaliavo tyla. Tik kažkur tolumoje lašantis vanduo drįso ją sudrumsti. Sužavėta šio netikėto reginio, išvis nepastebėjau, jog angelai atsisėdo ant akmeninių plokščių:
-Patarčiau tau pailsėti. Tai paskutinė pertrauka šiai dienai. Po mažiau nei valandos pasieksime vartus. Nuo ten teks judėti kuo greičiau.
Sunkiai nurijusi gerklę gniaužiantį gumulą, linktelėjau ir įsitaisiau šalia. Ši nežemiška ramybė baugino. Tarsi tai simboliškai bylotų tylą prieš milžinišką audrą. Gerdama šaltą vandenį stengiausi kuo mažiau galvoti apie tai kas dar mūsų laukia, taip tikėdamasi nuraminti per greitą pulsą.
Staigą taikią ramybę perskrodė skardus riksmas. Lyg susitarę iškart pašokome ant kojų. Šis garsas buvo per trumpas, kad galėčiau tiksliai pasakyti, iš kur jis sklido. Galėjau tik spėlioti ar tai buvo dešinėjepusėje išsirikiavusios angos. Ilgą laiką nieko nenutiko. Stovėjau sustingusi kaip akmuo ir beveik nekvėpavau.
-Erika, susirink daiktus. Pertrauka baigta,- tarstelėjo Leoren, vis dar laikydamas katanas.
Nesiginčindama kuo greičiau sukroviau viską į kuprinę ir užsimečiau šią ant pečių. Angelai pasekė mano pavyzdžiu.
Greitai ir kuo tyliau artinomės prie juodų angų. Buvau tokia įsitempusi. Atrodė, kad dažnas vandens lašėjimas pradėjo skambėti kaip žingsniai. Vis labiau artėjantys, ryžtingi.
Baimingai dairiausi aplink. Jaučiausi taip tarsi kiekvieną akimirką kažkas išlys iš šešėlių uolos pakraščiuose ir puls mus. Buvau pasiruošusi bet kam.
Pagaliau pasiekus siaurą įėjimą baimė tik sustiprėjo. Man trūko oro. Drebančiomis rankomis braukiau,nuo šalto prakaito sušlapusius, plaukus šalin. Netikėtai sustojus prieš mane einančiam, Leoren galutinai pasiekiau ribą tarp panikos ir tvardymosi. Trūkčiojančiai kvėpuodama nebyliai meldžiau kuo greičiau iš čia ištrūkti. Deja, neatrodė, kad kas nors ketintų jas išklausyti.
Po kelių tylos minučių tarp akmeninių sienų ir vėl nuaidėjo tas pats riksmas. Moteriškas balsas. Ji šaukėsi pagalbos. Isteriškas aidas buvo girdimas visame olų labirinte. Man plyšo širdis. Abiejus delnus tvirtai prispaudžiau prie burnos. Dėl visa ko. Akyse pajutau besikaupiančias ašaras. Baimė susimaišė su gailesčiu ir tai nelinkėjo nieko gero.
Leoren pradėjus eiti į priekį stengiausi neatsilikti nors švininės kojos nepakluso taip kaip tūrėtų. Pasukus į kairę, lubos tapo žemesnės, tad teko šiek tiek pasilenkti. Šviesa vis labiau blyško kol galiausiai klaidžiojome tamsoje. Angelai matė geriau nei aš. Gerokai jiems pavydėjau. Kadangi negalėjome rizikuoti būti pastebėtais naudojant žibintus, man reikėjo ieškoti teisingo kelio pasiremiant į drėgną sieną. Su kiekvienu metru merginos balsas vis artėjo.
-Prašau, leiskit man eiti. Prašau,- vis kartojo ši.
Bandžiau nuraminti sukilusius jausmus be perstojo galvodama, jog vis tiek negalėčiau jai padėti. Negaliu paaukoti savo gyvybės ir taip pasmerkti daugelį kitų. Šie žodžiai nepadėjo pasijusti geriau.
Nežinojau kur einame. Privalėjau pasitikėti angelais. Šie ramiai žingsniavo pirmyn. Jei jie ir jaudinosi, sugebėjo to išvis neparodyti.
Trumpam pakėlusi žvilgsnį į viršų, tolumoje išvydau išėjimą, pro kurį skverbėsi blausi šviesa. Tetroškau ištrūkti iš šio siauro praėjimo. Deja, net nenutuokiau kas manęs laukia palikus tunelį. Jei būčiau tai žinojusi, nedelsdama bėgčiau atgal. Net neketindama sugrįžti.
Akmeniniai luitai vis labiau traukėsi šalin, taip palikdamos daugiau vietos mums. Buvo gera pagaliau išsitiesti.
Ši euforija netruko ilgai. Leoren atsisuko į mane ir pridėjęs pirštą prie lūpų nebyliai įsakė elgtis kuo tyliau. Iškart nujaučiau rimtą pavojų. Patekus į laisvę teko iškart pritūpti ir ropoti ant nelygių, šaltų grindų. Prieš mus stūksojo stalagmitų siena už kurios ir slėpėmės. Virš mūsų atsivėrė aukštas skliautas, tačiau erdvė buvo siaura. Šį kartą mane domino ne vietovė, o tai kas vyko kiek žemiau. Ausis pasiekus neaiškiems šnabždesiams numaniau, kas ten stovėjo. Atsargiai žvilgtelėjusi pro nedidelį plyšį sugebėjaus suskaičiuoti šešis Šešėlius. Pulsas ir vėl šoktelėjo į viršų. Bijodama būti pastebėta staigiai atsitraukiau.
"Šeši nėra daug. Juk mes esame tryse. Galėtume užpulti juos visai netikėtai" planavau minytse.
Deja tarp sienų ir vėl nuaidėjus moteriškam balsui galiausiai suvokiau visą situaciją. Šešėliai kankino į čia užklydusią merginą.
-Ką ji čia veikia?- sušnibždėjo Leoren taip pat žiūrėdamas žemyn. -Juk nimfos negyvena šioje Akarijos pusėje.
-Tą patį pagalvojau ir aš,- pritarė jam Lamirau.
Nimfa? Nebeatlaikiusi smalsumo ir vėl priartėjau prie plyšio. Išvydau smulkią merginą labai šviesia oda ir ilgais geltonais plaukais. Jos rankomis tekėjo tamsiai raudonas kraujas, kuris sunkėsi iš smulkių įbrėžimų ties pečiais. Tik geriau įsižiūrėjusi, vieno Šešėlio rankose atpažinau peilį tamsiais ašmenimis. Su panašiu buvau sužeista ir aš. Žinojau kokius skausmus ji kenčia. Jaučiausi tiesiog siaubingai.
-Mes privalome jai padėti,- šnipštelėjau įremdama žvilgsnį į vartų saugotoją.
Šis reagavo greitai:
-Erika, pamiršk tai. Šiuose tuneliuose jų tiesiog knibždėte knibžda. Mes negalime išduoti kur esame. Tu turi taupyti savo jėgas vėlesniam laikui.
Lamirau pritariamai linktelėjo. Nenoriai pripažinau, kad jie buvo teisūs. Įstūmčiau visus į pavojus. Bandydami įvertinti situaciją angelai ir vėl prisiartino prie sienos. Tuo tarpu aš likau sėdėti atsirėmusi į vieną iš milžiniškų stalagmitų ir tyrinėjau skliautą. Dešinėje pusėje atradau nedideles skyles pro kurias skverbėsi šviesa. Palenkusi galvą į šoną galėjau įžvelgti mėlyno dangaus lopinėlį.
-Leoren,- staiga prabilo Lamirau taip atkreipdamas ir mano dėmesį. Suraukti antakiai išdavė, jog kažkas buvo ne taip. -Ar tai ne ta nimfa iš kristalinio...
-Užsičiaupk!- skubiai nutildė Leoren, tačiau tam jau buvo per vėlu.
Pamatęs mano veido išraišką jis jau žinojo, kad aš viską supratau. Apimta panikos, greitai apsisukau ir prisispaudžiau prie plyšio. Nenorėjau dar kartą apžvelgti kenčiančios merginos, bet privalėjau įsitikinti. Dabar ji klūpojo. Vienas Šešėlis buvo suėmęs jos šviesius plaukus taip priversdamas ją užversti galvą į viršų. Pagaliau aiškiai mačiau jos veidą. Skruostais nevaldomai tekėjo ašaros. Rausvos lūpos lengvai pravertos. Dailūs bruožai iškreipti skausmo. Jos suknelė, suręsta iš žalių lapų mėlynais galais, buvo suplėšyta ir ištepliota krauju. Taip, tai buvo ji. Terėja...

Labai labai dėkoju visiems palaikantiems mane ir įvertinantiems mano bandymą rašyti. Jūs esate priežastis, kodėl nesustoju ir stengiuosi išlipti iš kiekvienos kūrybinės krizės. Kaip atrodo su šia pagalba pagaliau sugebėsiu sėkmingai parašyti mano ilgiausią knygą. Dėkoju jums 😍

Kai balsai tave šaukia Unde poveștirile trăiesc. Descoperă acum