Sunki našta

182 33 3
                                    

Seraja iškart pašoko ant kojų ir pribėgusi prie manęs, apkabino. Jai stipriai suspaudus mane savo glėbyje net pritrūkau oro.
-Svarbiausia, kad jis nieko nesužinotų,- pasakė ji šiek tiek atsitraukusi ir plačiai besišypsodama.
-Taip, man irgi būtų į naudą, jeigu jis nieko nesužinotų,- sumurmėjau sarkastiškai.
Negaišdamos laiko pradėjome eiti atgal. Užlipus į viršų pasijutau daug geriau ir giliai įkvėpusi gryno oro apsižvalgiau. Laužas jau buvo beveik užgęsęs, o per vitražinius langus skverbėsi blausi šviesa. Lauke jau švito. Atsargiai prisiartinusi prie laužavietės pastebėjau, kad viskas buvo taip kaip palikau. Tą akimirką suvokiau, kad didžiausius mano nuotykius angelai tiesiog pramiegodavo. Galbūt kada nors papasakosiu ką jie praleido...Prieš atsiguldama dar kartą apkabinau Serają. Ši tyliai dėkojo man už pagalbą ir linkėjo visko geriausio. Buvo keista jausti tokius stiprius jausmus atsisveikinant su išvis nepažįstamu žmogumi. Po kurio laiko galiausiai atsitraukėme viena nuo kitos. Vis dar besišypsodama Seraja mirktelėjo man ir tiesiog išsisklaidė ore. Porą minučių žvelgiau į tą vietą kur ji ką tik stovėjo ir nusprendžiau atsigulti. Buvau labai pavargusi, tačiau užmigti nepavyko, todėl stebėjau kaip vis labiau stiprėjanti šviesa išvaiko paskutinius šešėlius. Atrodė, kad viskas buvo tik keistas sapnas, bet sunki pažado našta buvo per daug reali.
Pasirėmusi ant alkūnių pažvelgiau į netoli manęs miegantį Lamirau. Mano žvilgsnis iškart nukrypo į jo kaklą kur pastebėjau juodą dirželį. Šis neatrodė labai stiprus ir galvoje jau pradėjau svąrstyti kaip galėčiau jį nutraukti. Auksinio žiedo nemačiau - šis buvo paslėptas po drabužiais. Supratau, kad man reikia nedidelio, bet aštraus peilio. Atmintyje iškilo vaizdinys kaip Leoren nupjauna mano bintą. Prikandusi lūpą pakėliau galvą dar aukščiau, kad matyčiau Leoren. Ištyrinėjusi kiekvieną centimetrą pagaliau radau ko ieškojau: nedidelis peilis buvo užkištas už jo diržo. Net neįsivaizdavau kaip galėčiau jį paimti niekieno nepastebėta, bet mano žvali galva jau pradėjo kurti įvairiausius planus.
Galėjau paimti jį dabar kol Leoren miega, bet tada prisiminiau mano sužeistą ranką. Šios išvis nebeskaudėjo, tačiau ant binto matėsi sukręšėjęs kraujas. Tai reiškė, kad prieš eidami toliau turėsime jį pertvąrstyti. Taigi, negaliu paimti jo dabar. Tyliai nusikeikiau.
-Matai kažką įdomaus??- išgirdusi Lamirau balsą iškart krūptelėjau, tačiau greitai nuraminau save - juk nedariau nieko uždrausto. Bent jau dabar...
Žvilgtelėjusi į Lamirau pastebėjau pašaipią šypsenėlę. Jis puikiai suprato, kad prigavo mane stebint Leoren. Džiaugiausi, kad jis net nenumanė dėl ko jį stebiu. Nutaisiusi ne ką prastesnę šelmišką šypseną atsakiau:
-Ne, aš ką tik prabudau.
Tarusi tai atsiguliau ant pilvo ir ketinau dar šiek tiek patynginiauti, bet Lamirau paragino keltis. Jis pats buvo puikiai išsimiegojęs ir, žinoma, nežmoniškai žvalus. Tuo tarpu aš jaučiausi tarsi pervažiuota sunkvežimio. Viską skaudėjo, o pavargę akys perštėjo. Dabar mielai miegočiau dar keletą valandų. Na, tam jau per vėlu. Kaip visada. Panašiai būdavo kai eidavau į mokyklą - pusę nakties nemiegodavau ir klausydavau muzikos, o ryte nesugebėdavau išlipti iš lovos tikėdamasi, kad žadintuvas suges pats nuo ilgo skambėjimo. Kaip atrodo niekas nepasikeitė.
Po kelių akimirkų atsikėlė ir Leoren. Abu angelai buvo puikios nuotaikos ir per daug motivuoti. Lamirau tempte ištempė mane iš bažnyčios, kad padėčiau jam surinkti medienos laužui. Eidama per aukštą sidabrinį veidrodį nusukau žvilgsnį nenorėdama sužinoti kaip baisiai atrodžiau iš tikrųjų. Kai pagaliau atsiradau lauke šiek tiek pražvalėjau. Šaltas oras ir drėgna žolė tikrai padėjo prabusti.
Šį kartą tinkamos šakos tiesiog mėtėsi po kojomis todėl labai greitai grįžome atgal. Bažnyčioje buvome vieni, kadangi Leoren dar nebuvo grįžęs iš medžioklės. Einant per aukštas sales Lamirau nepratarė nei žodžio tačiau taip pat nenuleido savo akylaus žvilgsnio. Tai privertė susimąstyti: ar žiūrėdamas į mane jis įžvelgia ir Serają?  Kažkodėl ši mintis nebuvo labai graži ir tikėjausi, kad atsakymas buvo neigiamas. Išskyrus išvaizdą netūrėjau su ja nieko bendro. Atmintyje vėl iškilo jos nepriekaištinga laikysena ir grakštumas. Ką galiu pasakyti - ji buvo tiesiog tobula. Nuo dabar suvokiau kodėl Lamirau buvo taip sunku ją paleisti.
Prisiartinusi prie mūsų kampelio, padėjau šakas netoli laužo ir prisėdau ant sąvosios miegojimo vietos. Lamirau kaip visada ėmėsi kurti laužą ir aš stebėjau jo įgudusius judesius stebėdamasi kaip profesionaliai tai atrodė.
-Ką tu jam jauti??- staiga prakalbo Lamirau sujaukdamas ką tik nurimusias mintis.
-Ką?- paklausiau tikėdamasi, kad man tik pasigirdo.
-Ką tu jam jauti?- pakartojo jis ir aš pagaliau suvokiau kodėl jis manęs to klausė. Juk ryte buvau jo "užklupta".
-Nežinau,- atsakiau nuoširdžiau nei planavau ir mane pasitiko rimtas jo žvilgsnis:
-Erika, aš neketinu kištis į jūsų reikalus, tačiau būk atsargi. Prieš kažką darydama gerai apgalvok savo veiksmus. Šis žaidimas yra pavojingesnis nei manai.
Nežinojau ką galėčiau atsakyti todėl tik linktelėjau. Nuo kada jis taip manimi rūpinasi?? Aš neturėjau nieko prieš, tačiau tai buvo keista - juk dar visai neseniai buvome didžiausi priešai. Prisiminus pažadą viduje sukilo prasta nuojauta. Šis etapas buvo tarsi tyla prieš audrą. Ir ši sunaikins viską kas pasitaikys jos kelyje.
-Ačiū už perspėjimą,- atsakiau tyliai, nes išgirdau aidinčius žingsnius. Lamirau kreivai šyptelėjo ir vėl ėmėsi darbo.
-Šį kartą buvote labai greiti,- prašneko Leoren priartėjęs prie mūsų.
-Taip, bent kartą,- sumurmėjo Lamirau ir paėmė Leoren laimikį.
Trumpam žvilgtelėjusi į tą padarą pašiurpau - tai atrodė tarsi milžiniška žiurkė. Pasišlykštėjusi nusukau žvilgsnį šalin. Man regis, kuo mažiau domėsiuosi ką valgau, tuo skanesnis bus maistas.
-Ateik, per tą laiką sutvarkysiu tavo ranką,- išgirdusi vartų saugotojo balsą iškart pakilau ir nusekiau paskui.
Stebėjau kaip jis nuima bintą. Ranka atrodė vis dar siaubingai. Sukręšėjęs kraujas ir šiek tiek apgiję žaizdos grąžino mane į prisiminimus apie tą naktį prie ežero.
Žvelgdama į Leoren susimąsčiau ką tikrai jam jaučiu ir šiek tiek išsigandau suvokusi, kad pati to nežinojau. "Laikas parodys" raminau save ir vijau tas mintis šalin. Tai buvo lengva nes Leoren išsitraukus mažą peilį mano visas dėmesys buvo sutelktas tik į jį. Nenuleidau žvilgsnio laukdama ir tikėdamasi, kad man nusišypsos sėkmė ir jis kur nors jį pamirš.
-Mes turime kuo greičiau eiti toliau. Iki kitos proskynos laukia pakankamai daug kelio,- prakalbo Lamirau.
-Taip, pavalgę iškart eisime,- atsakė Leoren ir greitai susirinko daiktus.
Iš akių pametusi peilį supanikavau. Žvilgtelėjusi į diržą neradau jo ir kai ką suvokiau - skubėdamas jis įdėjo jį į kuprinę. Vos sulaikiau šypseną -nors kartą man tikrai pasisekė.
Susėdę ratu greitai pavalgėme ir susirinkę daiktus, bei užgęsinę laužą iškart pakilome.
Miške tvyrojo tvankuma todėl jau po keleto minučių pasiilgau gaivinančios vėsumos bažnyčioje.
Kiekvienas judesys buvo toks sekinantis, kad net nesugebėjau rišliai mąstyti. Prieš pasukant į kairę dar kartą nužvelgiau griūvantį pastatą ir tylomis atsisveikinau su Seraja.
-Erika, kodėl tu visą laiką eini už mūsų?? Ateik, mes nesikandžiojame,- paragino Lamirau ir aš nieko nelaukusi prisiartinau prie jų.
Šviesiojo angelo draugiškumas tiesiog drąskė mane į gabalus. Jeigu tik jis žinotų kokius planus rezgu jam už nugaros...
Maždaug po valandos priėjome prie dar vienų griuvėsių, tačiau šie pastatai jau buvo visai sugriuvę, taigi, daug ko apžiūrėti neturėjau. Be to jaučiausi kaip niekada prastai ir dėl to buvo kalta tik mano sąžinė. Neglėjau mąstyti apie nieką kitą išskyrus mano užduotį, kurią ketinau atlikti šią naktį. Vien pagalvojus apie tai mane išpildavo šaltas prakaitas ir širdis pradėdavo plakti greičiau. Aš bijojau ir keikiau pati save, nes žinojau, kad po visko šio ką tik užsimęzgusio ryšio nebeliks. Vieningumas taps prisiminimu.
Valandos ėjo greičiau nei norėjau. Kai ėmė vėsti suvokiau, kad greitai pradės temti ir rankos pradėjo nevaldomai drebėti. Visą dieną ėjome vienas šalia kito ir kalbėjomės apie viską kas šovė į galvą. Iš šono atrodėme tarsi tikra komanda.
Staiga medžiai aplink mus dingo ir mes išėjome į nedidelę aikštelę. Miškas buvo apsupęs ją tarsi milžiniška apsauginė siena. Paėję dar kelis žingsnius pasidėjome daiktus ant žolės ir aš gavau trumpą akimirką apsižvalgyti. Čia jau buvo padaryta laužavietė dekoruota pilkais akmenimis. Aplink ją gulėjo trys masyvūs medžio kamienai skirti sėdėjimui. Taigi, čia buvo lankomasi dažniau.
Kadangi jau žinojome mūsų kasdieninių darbų pasiskyrstimą be žodžių išsiskyrstėme. Mano pakabuko šviesa buvo pakankamai ryški, todėl neprivalėjau eiti šalia Lamirau. Klaidžiodama tarp medžių užsukau į vieną kampelį kur radau labai daug tinkamų šakų. Nieko nelaukdama pradėjau skubiai jas rinkti norėdama kuo greičiau išeiti iš šio miško. Atsistojusi apsidairiau ir suvokiau, kad nebežinojau kur yra Lamirau. Stengdamasi nepanikuoti pradėjau skintis kelią atgal ir išnirusi proskynoje lengviau atsikvėpiau. Apžvelgusi prieš mane atsivėrusią erdvę pastebėjau, kad esu visai viena. Tai buvo mano proga. Negaišdama laiko pasileidau bėgti. Pasiekusi laužavietę greitai numečiau šakas ant žemės ir suklupusi prie Leoren kurpinės pradėjau raustis joje. Kai ranka užčiuopiau kažką šalto iš karto ištraukiau tai. Pakabuko šviesoje sužibus metaliniams ašmenims šyptelėjau. Nenorėdama toliau rizikuoti užkišau peilį už diržo ir uždengiau šį marškinėlių medžiaga.
-Erika, ką tu darai??- išgirdusi Lamirau balsą man už nugaros galvojau, kad sustos širdis.

Nauja dalis ❤ tikiuosi jums patiks ir lauksiu komemtarų 😊 atleiskit už klaidas 😁

Kai balsai tave šaukia Where stories live. Discover now