Kai balsai tave šaukia

Aklas pasitikėjimas (tęsinys)

Ryžtingai atsistojusi dar išgirdau tylų pažadą, kad man nieko nenutiks ir tada jau gavau pirmą paliepimą, kuris nukreipė mane į kairę. Aklai pasitikėdama svetimu balsu mano galvoje ėjau nepažįstamais takais. Nesvarbu kiek dairiausi buvau tikra, kad šiuo keliu tikrai nebėgau. Kartais net atrodydavo, jog tiesiog suku ratais ir daugiau niekada neišsigelbėsiu iš šios vietos. Bloga nuojauta ir kraują stingdanti baimė kantriai sekiojo paskui, neketindama trauktis.
Kai mišką užgulė tiršta tamsa pradėjau gerokai gailėtis, kad į visa tai įsivėliau. Aplink mane vis daugėjo keistų garsų, šnabždesių. Įvairios paslaptingos ir pavojingos būtybės lindo iš savo slaptaviečių ieškodamos maisto. Atrodė, kad bet kurią akimirką kažkas išnirs į, pakankamai ryškią, pakabuko šviesą. Galvoje sukilus prisiminimams apie vilko užpuolimą, nugara nukeliavo šiurpuliukai. Dar stipriau suspaudžiau Leoren duotą durklą ir mintyse be perstojo kartojau, kad man nieko nenutiks. Juk dabar esu Išrinktoji. Deja, tai išvis nepadėjo nusiraminti. Galios, kurių nemoku valdyti nebuvo pati geriausia pagalba.
Tolumoje išvydusi geltonus, net ir tamsoje ryškius, laukus negalėjau patikėti savo akimis. Galvojau, jog tai tėra tik gražus miražas. Tačiau šis nesustabdomai artėjo ir niekur nedingo. Po dar kelių metrų atpažinau tą vietą, kur paskutinį kartą žvilgtelėjau atgal. Nebegalėdama susivaldyti pasileidau bėgti ir atsiradusi mūšio lauke staigiai sustojau. Su smarkiai besidaužančia širdimi apsižvalgiau aplink bijodama paties blogiausio. Bet aš buvau viena. Silpnas vėjas nešiojo baltas dulkes, sutryptos gėlės gulėjo po mano kojomis.
-Kur jis yra?- sušukau apimta panikos ir balsas nedelsė atsakyti:
-Pasuk į kairę.
Negaišdama laiko paklusau ir greitais žingsniais broviausi į priekį. Pasiekusi lauko pabaigą, pagaliau išvydau Leoren. Šis buvo atsirėmęs į medžio kamieną. Jo švarkas ir marškinėliai buvo gerokai suplėšyti. Iš kaklo ir rankos sunkėsi tamsiai raudonas kraujas. Manęs jis nepastebėjo, kadangi sėdėjo užsimerkęs. Jau iš tolo pastebėjau koks pavargęs jis buvo. Ši kova atėmė paskutines jėgas. Suklupusi prie angelo iškart patikrinau žaizdas norėdama įvertinti kokios pavojingos šios buvo. Būtent tada Leoren įsitempė ir staigiai atsimerkė:
-Nusiramink, čia tik aš,- perspėjau nubraukdama jo juodus plaukus, taip geriau matydama kruviną brūkšnį ant kaklo. Laimei, šis buvo visai negilus, tarpu žaizda ant rankos kėlė man nerimą. Ją reikėjo kuo greičiau sutvąrstyti. Karštligiškai apsižvalgiau ieškodama nors vienos kuprinės. Prisiminiau kaip numečiau manąją įbėgdama į mišką. Žinau, tai buvo labai kvailas poelgis, tačiau taip galėjau greičiau bėgti. Ketinau nueiti ir ją pasiimti tačiau Leoren sulaikė mane paimdamas už riešo. Greitai atsisukusi atgal sutikau jo tamsų žvilgsnį:
-Kaip tu mane radai?
Jo balsas buvo tylus, pavargęs. Sekundei susimąsčiau kiek laiko jis jau taip sėdėjo. Atsakymas buvo paprastas - per ilgai. Todėl nepasakojau per daug ir prieš nubėgdama šūktelėjau:
-Man padėjo balsai.
Grįžus atgal mane pasitiko tik skeptiškas žvilgsnis. Žinojau, kodėl jis taip reaguoja, tačiau prakalbau tik tada kai pradėjau valyti žaizdą:
-Tu netūrėtum ant manęs pykti.
-Aš liepiau tau jais nepasitikėti. Ką būtum dariusi tada jei jie būtų tave paklaidinę?
-Bet jie to nepadarė. Tavo manymu būtų geriau jeigu klaidžiočiau viena miške? Tik su šia pagalba radau ne tik kelią atgal, bet ir tave patį.
Jis tylėjo, tačiau iš piktos veido išraiškos jau galėjau numanyti, kad ši tema dar nėra išsemta.
Pakabuko šviesoje stengiausi kaip įmanoma greičiau sutvarkyti žaizdas, kad angelas nenusilptų dar labiau. Šią akimirką labai džiaugiausi, kad niekada nebijojau kraujo ir būdama maža svajojau tapti gydytoja, kad galėčiau padėti žmonėms. Būti didvyre. Šis požiūris į daktarus niekada nepasikeitė, tačiau paaugusi suvokiau, kad ne kiekvienas pacientas gali būti išgelbėtas ir ne kiekviena istorija baigiasi laimingai. Todėl ir palaidojau šia svajonę, tačiau visi tie metai iki tada labai pravertė Akarijoje. Kitaip pasakius - ką išmoksi ant pečių nenešiosi. Šyptelėjau prisiminusi močiutės mėgstamiausią frazę kai pradėdavau skųstis dėl krūvos namų darbų.
-Kodėl šypsaisi?- į realybę sugrąžino Leoren balsas. Nenorėjau jam to pasakoti, todėl tik papurčiau galvą vis dar vis dar nesugebėdama suvaldyti šypsenos. Nors ir negavęs jokio deramo atsakymo, angelas vis tiek atsakė man tuo pačiu.
Tik dabar pastebėjau, kad tylą vis labiau drumstė kylantis vėjas.
-Mes privalome eiti toliau,- staiga vartų saugotojas surimtėjo.
-Mes niekur neisime! Tau reikia pailsėti,- nenorėdama pakėliau balso toną šokiruota jo žodžių.
-Erika, iš rytų atslenka audra. Negalime čia likti. Akarijos audros yra gerokai stipresnės nei esi įpratusi. Likti šiuose laukuose būtų labai kvaila ir pavojinga.
-Bet tavo būklė...- pradėjau prieštarauti tačiau buvau staigiai nutraukta:
-Yra gera.
-Ne, ji nėra gera!- atkirtau atgal ir angelas nutilo stengdamasis nužudyti mane žvilgsniu. Deja, šios pastangos buvo bergždžios kadangi žinojau jog esu teisi.
-Tai yra visai netoli,- buvo jo atsakymas.
Nuoširdžiai pasakius nebūčiau sutikusi, jeigu tolumoje nebučiau pastebėjusi milžiniško žaibo nušviečiančio visą nakties dangų. Tik tai ir privertė suvokti, kad likdama čia nepadaryčiau jam jokios paslaugos.
Taigi, negaišdami laiko pakilome. Labai nerimavau dėl Leoren. Pasiremdamas į mane jis stengėsi neatsilikti. Mačiau jo skausmo iškreiptą veidą ir jaučiau vis labiau kylančią baimę.
Žaibui apšvietus akmeninę olą, pasislėpusią tarp vešlių krūmynų, pasijutau geriau. Viduje buvo kur kas erdviau nei atrodė iš lauko. Nedelsdama pradėjau ruošti vietą, kur Leoren galėtų pailsėti. Jau suvokiau,kad manęs laukia ilga naktis, kadangi teks budėti. Tačiau tylus ir išbalęs Leoren  buco kur kas svarbiau nei aš. Angelas turėjo būti tikrai išsękintas, nes iškart pakluso mano paliepimui atsigulti. Jau po kelių akimirkų jis miegojo. Likau viena. Ir vėl. Tik šį kartą - akmeninėje oloje lauke siaučiant galingai stichijai. Tamsą dažnai nutraukdavo žaibų šviesa.
Žvelgiau į lietų ir mąsčiau apie viską kas įvyko. Spėliojau kas dar manęs laukia ir kaip viskas bus toliau. Tuo metu išvis nieko nebejaučiau. Tik nuovargį.
Staiga išgirdau žingsnius. Skubius, vis labiau artėjančius. Net ir vandens šniokštimas nesugebėjo jų užgošti. Krūtinėje iškart suspurdėjo širdis ir miego trūkumą pakeitė budrumas. Tyliai nuslinkusi iki Leoren paėmiau abi, ant žemės gulėjusias, katanas ir vėl prisiartinau prie išėjimo. Nenorėdama būti pamatyta prisispaudžiau prie šaltos ir drėgnos sienos. Pamiršusi kvėpuoti laukiau sekančio likimo pokšto.
Mane pasiekė aplink augusių krūmų traškėjimas bylojantis, kad kažkas brovėsi link olos. Įsitempiau visu kūnu dar stipriau suspausdama juodas katanos rankenas. Ilgai laukti nereikėjo - jau po kelių sekundžių išvydau siluetą. Būtent tada, į kraują šovus dvigubai dozei adrenalino, nedelsiau ir išlindusi iš slaptavietės puoliau. Gerokai nustebinau nekviestą svečią, nes išgirdusi tylų inkštimą suvokiau, kad sužeidžiau šį. Nežinojau kur, bet pataikiau. Deja, jau po kelių akimirkų buvau parblokšta ant žemės. Pajutau  kaip viena katana nuslydo akmeninėmis grindimis. Tačiau nelikau gulėti ir greitai pašokusi ant kojų sugniaužiau likusią kataną ir ketinau pulti dar kartą. Tačiau žaibo šviesai parodžius mano priešininką staigiai sustojau. Iš netikėtumo paleidau kataną, kuri garsiai nukrito ant žemės. Netekusi žado išvis nebežinojau kaip tūrėčiau pasielgti...

Dėl techninių nesklandumų negalėjau įkelti naujos dalies ankščiau😑  bet dabar pagaliau pavyko ir aš labai tikiuosi, kad ji jums patiks 😊 P.S. Neteiskit dėl klaidų 🤣