Kai balsai tave šaukia

Tamsa

Erika:

Stovėdama ant skardžio krašto pajutau kaip manyje kyla baimė. Širdis daužėsi tarsi pakvaišusi ir man teko užgniaužti tą nervingą drebėjimą manyje. Tačiau didžiausia problema buvo ta, kad aš nebuvau labai gera plaukikė, o nardyti beveik nemokėjau, bet mano pasipūtėliškoji pusė tiesiog neleido pasakyti to Leoren. Juk tai yra tiesiog.....gėdinga. Puikiai žinau, kad elgiuosi kaip mažas vaikas.
-Gerai, tada patariu giliai įkvėpti,- staiga paerzino jis mane, o aš perverčiau akis norėdama atrodyti bebaime.
Tada jis suėmė mano ranką, priėjo dar arčiau prie krašto ir tarė:
- Skaičiuoju iki trijų. 1,2,......3!!!!
Įkvėpiau kiek įmanoma giliau ir kita ranka suspaudžiau nosį. Po keleto sekundžių patekau į tamsą ir šaltį. Stengiausi nepasiduoti baimei ir atmerkiau akis. Leoren vis dar tvirtai laikė mano ranką ir tempė mane paskui save. Kad ir kiek dairiausi niekur nemačiau jokių vartų ar portalo. Nuoširdžiai pasakius čia nebuvo išvis nieko išskyrus milžiniškus akmeninius stalagmitus tarp kurių mes plaukėme.
Staiga pajutau norą įkvėpti ir manyje sukilo panika. Po keleto akimirkų pajutau stiprų skausmą krūtinėje,gerklėje ir išsigandau dar labiau. Mano jėgos silpnėjo su kiekviena sekunde, bet aš vis dar nemačiau jokio portalo.
"O Dieve, aš mirsiu!!!" buvo vienintelė mintis galvoje. Tada mano ranka pradėjo slysti iš Leoren rankos. Aš supratau - tai pabaiga. Panika tūrėjo mane savo gniaužtuose. Nebegalėjau rišliai mąstyti ar valdyti kūno. Galva buvo tarsi iššluota. Staiga Leoren dingo, su juo ir galimybė išsigelbėti. Pradėjau grimzti vis giliau ir giliau. Kūnas atsipalaidavo. Vienintelis dalykas, kurį dar jaučiau buvo skausmas - neaprėpiamas ir paralyžuojantis.

Atsiprašau, kad ilgą laiką nerašiau - tiesiog nebuvo gerų minčių ar laiko. Ši dalis yra trumpa, nes norėjau, kad išliktų įtampa. Kitoje dalyje pasistengsiu parašyti daugiau. Smagaus skaitymo, tikiuosi jums patiks ☺☺☺