Kai balsai tave šaukia

Kelionė tęsiasi 2d.

Žingsniuodama paskui Tilą susidomėjusi žvalgiausi aplink, neleisdama nei menkiausiai detalei praslysti nepastebėtai. Tačiau taip pat turėjau pripažinti, jog šiek tiek nusivyliau. Tikėjausi išvysti spalvingus namus, išdidingus medinius raižinius, daugybę įvairiausių retų augalų, bet miško dvasios nustebino paprastumu. Nameliai, kuriuose jie gyveno turėjo iš pilko molio lipdytas sienas, tamsias medines langines. Stogas buvo suręstas iš spalvingų medžių šakų. Aplink augo vešlūs krūmynai taip dar labiau paslėpdami ir taip nedidelius namelius. Ir nors viskas atrodė labai paprastai, ši gyvenvietė tvelkė jaukumu. Visos pakeliui sutiktos miško dvasios draugiškai pasisveikino nulydėdamos susidomėjusiais žvilgsniais. Maloni atmosfera privertė nusišypsoti ir mane. Bent trumpam pamiršti slogiančias problemas. Laukiančius pavojus.
Staiga sustojus smalsiai apsidairiau ieškodama nors menkos iškart pastebimos prabangos. Nesitikėjau pamatyti rūmų, tačiau, namas prieš, kurį stovėjome buvo visiškai identiškas kitiems. Jokio ženklo ar užuominos, kuri būtų išdavusi, jog čia galima rasti pačią svarbiausią miško dvasią - viską nusprendžiančią žiniuonę.
Tilai besiartinant prie tamsių medinių durų, stengiausi nuslėpti sukilusį nerimą. Nežinojau ko turėčiau tikėtis. Vis dėl to, jau galėjau numanyti, kad gausiu svarbių patarimų.
Pagaliau patekus į vidų mus pasitiko saldus vanilės ir medienos kvapo mišinys. Kambariai buvo kur kas erdvesni nei atrodė iš išorės. Keletas langų parūpino pakankamai šviesos. Ant plačių palangių rikiavosi moliniai vazonai su įvairiomis gėlėmis.
-Žiniuone!- šūktelėjo Tila taip pranešdama apie mūsų apsilankymą.
Nesulaukusi jokio atsakymo mergina pasuko į kairę ir mostelėjusi ranka paliepė eiti kartu. Taikioje tyloje girdėjosi tik po kojomis traškančios grindys. Niekas nedrįso prabilti. Tuo tarpu jauna miško dvasia jautėsi kaip namie.
Visai grupei sugūžėjus į erdvią svetainę su stalu ir keturiomis kėdėmis, Tila trumpai tarstelėjo, kad eina apsižvalgyti po kitus kambarius. Taip likome stovėti. Belaukdami žiniuonės neapsikeitėme nei žvilgsniu. Aplink susikaupusi įtampa kas sekundę tapo vis tirštesnė. Pasijutusi, tarsi būčiau įspausta į kampą, nuslinkau link palangės. Atrodė, kad kuo toliau stovėjau nuo angelų, tuo lengviau galėjau įkvėpti. Pasiekusi vieną iš didžiausių vazonų atidžiai apžiūrinėjau jame gyvuojantį krūmą baltais žiedais. Nuo šio ir sklido tas galvą svaiginantis vanilės kvapas. Jau tiesiau ranką į priekį ketindama perbraukti per smulkius, šviesiai žalius lapus kai staiga visai šalia išgirdau nepažįstamą balsą:
-Atsargiai!
Gerokai išsigandusi atšokau nuo palangės taip tik per plauką neužkliudžiusi juodai raštuoto vazono ir atsisukau atgal. Už manęs stovėjo smulkutė moteris. Atrodė, kad ji atsirado tarsi iš niekur. Vis dar besidaužančia širdimi apžvelgiau visai nedidelę miško dvasią stebinančią savo jaunatviškumu. Tikėjausi sutikti vyresnio amžiaus moterį su raukšlėmis išvagotu veidu ir pavargusiu žvilgsniu. Bet prieš mane stovėjo energija trykštanti moteris, kurios lūpomis žaidė pozityvi, nuoširdi šypsena. Nuostabai atėmus kalbos dovaną tiesiog linktelėjau. Pastebėjusi mano sumišimą žiniuonė prisiartino prie vazono ir nužvelgdama jame augančią gėlę atidžiai aiškino:
-Arechnija yra vienas geriausių vaistų norint sustabdyti kraują, tačiau taip pat yra ir labai nuodinga. Gydymui naudojami tik žiedai.
Nerasdama tinkamų žodžių vėl linktelėjau. Vis dar nepažvelgusi į mane, miško dvasia atsisuko į ne mažiau sumišusius angelus.
-Kada išvykstate?
-Kaip įmanoma greičiau. Mes tiesiog norėjome padėkoti už tokį svetingumą,- prakalbo Lamirau, o Leoren toliau tylėjo žvelgdamas pro langą į lauką. Jis norėjo būti bet kur išskyrus čia ir dabar.
-Jūs puikiai žinote, jog dariau tai ne dėl jūsų,- išgirdusi rimtumo gaidelę žiniuonės balse nenoriai įsitempiau.
Nors ši moteris atrodė menkutė ir labai draugiška, vėliausiai dabar privalėjau pastebėti, kad jos rankose esanti valdžia buvo laikoma tvirtai. Smulkumas nėra silpnybė. Priešingai -  nuvertinus žmogų pagal išvaizdą galima skaudžiai nudegti.
Po kelių, nejaukios tylos, minučių žinionė vėl prabilo:
-Norėčiau pakalbėti su Erika. Tada galėsite keliauti toliau.
Abu angelai susižvalgė tarpusavyje, nežymiai linktelėjo ir stengėsi kuo greičiau pasišalinti iš kambario. Tuo tarpu aš jaučiau kaip mano, jau ir taip greitas, pulsas šoktelėjo į viršų. Akimis nulydėdama išeinančią Tilą suvokiau, kad mielai sekčiau paskui. Pagaliau užsivėrus sunkioms lauko durims ir įsivyravus mirtinai tylai, gyliai įkvėpiau. Įsitempusi stovėjau šalia palangės ir stebėjau žiniuonę. Ši keletą akimirkų žvelgė į tamsias duris, tarsi būtų mąsčiusi kaip turėtų pradėti pokalbį. Sekantys jos žodžiai išmušė mane iš vėžių:
-Aš žinau kas nutiko šventykloje.
Nieko neatsakiau. Tylėjau, nes nežinojau ką išvis buvo galima pasakyti. Nesitikėjau, kad ji žino didžiausią mano ir Leoren paslaptį. Nesulaukusi jokios reakcijos miško dvasia pagaliau atsisuko į mane.
-Aš žinau, kad jis tau padėjo taip pažeisdamas vieną iš svarbiausių taisyklių,- galiausiai tęsė ji priversdama mane dar labiau jaudintis. - Tačiau aš neteisiu jo. Kitu atveju tu nebūtum čia. Leoren tiesiog atliko savo pareigą ir apsaugojo tave.
Žengusi žingsnį arčiau moteris ištiesė savo trapią ranką:
-Galiu ją apžiūrėti?
Suvokusi, jog omeny ji turi auksinę žymę padaviau jai dešiniąją ranką. Žvynais padengta ranka suėmusi mano riešą, pirštu perbraukė per švytinčias linijas. Jos šaltas ir šiurkštus prisilietimas privertė mane pašiurpti.
-Matai,- tarė ji rodydama į ilgiausią liniją. -Čia ir yra visko kaltininkas. Šio brūkšnio čia neturėtų būti. Jis ir trikdo ryšį tarp tavęs ir Išrintosios.
Neatitraukiau akių nuo žymės nors ir puikiai žinojau kaip ši atrodė.
-Tačiau aš nežinau ką man daryti. Kaip galiu pakeisti šią situaciją? Teliko kelios dienos iki Suriimos rūmų, o aš vis dar nesugebu naudotis man skirtomis galiomis. Aš... aš bijau. Bijau, kad nesugebėsiu to. Visus nuvilsiu ir galiausiai sunaikinsiu paskutinę galimybę išgelbėti Akariją. Iš didvyrės pavirsiu į nevykėlę ir gyvensiu paskendusi kaltėje. Nėra taip lengva būti visų viltimi.
Žiniuonė nieko neatsakė į šį jausmų proveržį. Nenusukdama žvilgsnio nuo nuo žvilgančios žymės, ji įtemptai mąstė taip tarsi norėdama parodyti, jog dabar tikrai nėra teisingas laikas pasidavimui.
-Tu privalai sustiprinti ryšį. Pati. Be žymės pagalbos,- pagaliau entuziastiškai prakalbusi miško dvasia stipriai suspaudė mano riešą ir pakėlusi galvą į viršų tęsė. -Tau negalima galvoti apie Išrinktąją kaip apie svetimą įsibrovėlę, kuri užgrobė dalį tavęs. Jūs esate vienas ir tas pats asmuo. Būtent taip ir turėtum elgtis.
-Tačiau aš nesuvaldau savo galių. Ji nepaklųsta man,- prieštaravau purtydama galvą.
-Taip yra todėl, kad tu manai, jog esi priklausoma nuo jos sprendimų. Iš tiesų, ji yra priklausoma nuo tavęs. Ne atvirkščiai.
Tarusi tai žiniuonė pagaliau paleido mano riešą ir atsitraukė. Tylėdama laukė reakcijos. Tuo tarpu mano galvoje virė minčių katilas. Ji buvo teisi. Negalėjau patikėti, kad visų problemų sprendimas buvo toks paprastas. Nuo šios sekundės viskas įgavo prasmę. Tai ir buvo mano klaida. Nuleidusi ranką žemyn pažvelgiau į žiniuonės veidą. Jos rausvose lūpose žaidė šypsena:
-Davar tu esi pasiruošusi bet kokiam iššūkiui.