Kai balsai tave šaukia

Planai keičiasi (2.dalis)

Aš norėjau jo viso to paklausti, tačiau vis dar neturėjau balso. Išdavikas.
Tuo tarpu jis nusuko žvilgsnį nuo manęs ir aš pajutau kaip gera nuotaika palengva išsisklaido.
-Aš...aš nežinau...kas įvyko...- sušnibždėjau tyliai, tačiau Leoren suprato tai.
Net nesugebėjau sureaguoti, kai Leoren staiga stovėjo priešais ir žvelgė į mane žemyn. Nejuokais išsigandau tokio jo elgesio ir susigūžiau dar labiau.
-Tu nori žinoti kas įvyko?! Aš pasakysiu tau kas įvyko- tu perdėjai, pamiršai, kad esi tik žmogus ir bandei man įrodyti kažką, ko tu negali,- pakeltu tonu aiškino man, o aš jaučiausi tarsi mažas baramas vaikas. Gal ir turėjau taip jaustis? -Kai buvome tunelyje tu praradai sąmonę ir aš nespėjau tavęs sugauti. Galva trenkei į uolos sieną ir išvis nereagavai. Aš atnešiau tave čia ir visąlaik būdėjau nežinodamas ar tu išvis dar kada nors atsimerksi. Ar žinai kaip aš graužiausi ir kaltinau pats save?!? Kodėl tu tiesiog nepasakei, kad daugiau negali eiti?! Bandei įrodyti, kad esi kažkas neįtikėtino, tačiau gale visko tu esi ir liksi tik žmogus.
Paskutinis sakinys buvo skaudžiausias ir aš neketinau tylėti. Pajutusi jėgų antplūdį taip pat pašokau ant kojų:
-Aš nenorėjau tau nusileisti. Žinau, kad esu tik žmogus tačiau vis tiek ne blogesnė už tave. Nuoširdžiai pasakius aš džiaugiuosi, kad tu graužeisi, nes ir esi kaltas. Jei nebūtum buvęs toks arogantiškas ir pasipūtęs aš nebūčiau jautusi konkurencijos su tavimi ir elgčiausi visai kitaip. Bet jau nuo pirmos minutės rodei savo prastą charakterį ir egoistiškumą. Ir išvis...-staiga pajutau, kad akyse renkasi ašaros ir balsas pradėjo drebėti.
-... aš esu nežmoniškai tavimi nusivylusi, nes esi visai kitoks nei mano močiutė pasakojo. Mano akyse tu buvai tikras džentelmenas, princas ant balto žirgo, didvyris. Ir mane skaudina tai, kad aš taip apsirikau...tai skaudina...
Paskutiniai žodžiai buvo tik šnabždesys, mano skruostais riedėjo išdavikiškos ašaros, o Leoren veidas pasikeitė akimirksniu iš pikto į susirūpinusį. Staiga jis žengė žingsnį link manęs. Mus skyrė tik keli centimetrai ir aš virpėjau visu kūnu laukdama ką jis darys toliau. Suėmęs mano ranką prisitraukė mane dar arčiau, kitą savo ranką uždėjo man ant liemens. Mano širdis daužėsi tarsi pakvaišusi, viskas sukosi todėl atrėmiau mano galvą į jo krūtinę.
-Atleisk,- sušnibždėjo man į ausį.
Tai buvo miela, bet aš neketinau leisti jam taip lengvai išsisukti. Staiga panorau, kad jis kentėtų, jaustųsi kaip aš. Todėl staigiai pakėlusi galvą pažvelgiau jam į akis ir sukaupusi jėgas atstumiau jį nuo manęs. Nuostaba jo veide suteikė man malonumo jausmą:
-Juk tu nemanai, kad man to užteks. Galvoji, kad atsiprašysi ir galėsi toliau elgtis tarsi idiotas? Pamiršk tai!
Šį kartą rėkiau aš ir neketinau nusiraminti. Mano galvoje dar skambėjo jo balsas "esi tik žmogus".
Tuo tarpu Leoren atsipeikėjo:
- Tu pati nežinai ko tu nori!
Tai sušukęs apsisuko ir nuėjo prie savo kuprinės, pakėlė ją, užsimetė ant pečių ir tiesiog pradėjo eiti toliau. Keletą akimirkų buvau šokiruota jo elgesio ir netgi galvojau eiti į priešingą pusę, tačiau deja dar nebuvau pakankamai stipri. Pakėlusi manąją kuprinę nuėjau iš paskos. Kas mane labiausiai erzino: Leoren žinojo, kad aš jį seksiu, nes nei karto neatsisuko pasižiūrėti kur esu.
-Matai!- sušukau. -Tai yra būtent tai ką aš maniau. Elgiesi tarsi mažas vaikas.
-Tu neturėtum to nuspręsti, nes pati esi lygiai tokia pati,- sušuko atgal net nepažvelgęs į mane.
-Taip, nes išmokau iš tavęs,-neketinau nusileisti.- Šiaip niekada šitaip nesielgiu ir tik tu esi kaltas, kad dabar pasikeičiau į tokią aplink save rėkaujančią ir giliai įžeistą asmenybę.
Ir tada jis sustojo. Aš taip pat sustojau. Pripažinsiu, kad bijojau prieiti arčiau, nes nežinojau ką jis sumąstė. Manyje netgi sukilo kaltės jausmas! Gal iš tikrųjų šiek tiek perdėjau? Nemanau.
- Kas atsitiko? Užmigai beeidamas?- šią akimirką prakeikiau mano aštrų liežuvį.
Tačiau Leoren išvis nesureagavo- tik toliau stovėjo ir žiūrėjo į priekį, tarsi būtų pamatęs kažką nežemiško. Kadangi esu labai smalsi, nebegalėjau daugiau iškęsti ir lėtai artinausi link jo. Mano pulsas ir vėl pakilo iš susijaudinimo, kai pamačiau, kad ten kur jis stovi buvo tunelio pabaiga. Už dar kelių metrų išvydau vandenį... daug vandens. Šis tyvuliavo apačioje maždaug 3 metrais žemiau nei mes dabar stovėjome. Ir tai nebuvo paprastas vanduo- jis švytėjo silpna šviesa ir metė keistus šešėlius ant olos sienų. Problema buvo ta, kad čia buvo kelio pabaiga. Mes stovėjome ant skardžio!