Kai balsai tave šaukia

Požeminės olos

Erika:

Mes vis dar ėjome šiuo niūriu, tačiau kažkuo įpatingu kraštovaizdžiu. Šviesiai mėlyni į dangų kylantys kristalai lydėjo mus tylėdami. Mes taip pat tylėjome. Tačiau tai nebuvo viena iš tų nemalonių tylų, kai be perstojo mąstai ką galėtum pasakyti, kad ši pasibaigtų. Dabar mes tiesiog mėgavomės tuo. Šią akimirką tiesiog nebuvo ko pasakyti. Galbūt ir nereikėjo?
Nors labiau manau, kad aš tiesiog netūrėjau jėgų pokalbiui. Jau seniai nebuvau tokia pavargusi. Privalėjau susikaupti, kad neužmigčiau tiesiog beeidama. Vienintelė mintis, kuri privertė eiti toliau buvo ta, kad kitos merginos taip pat sugebėjo tai įveikti. O aš tikrai nebuvau blogesnė už jas. Tai drąsino mane. Taip pat buvau labai užsiėmusi Leoren apžiūrinėjimu. Tai tūrėjo būti nepastebima ir kaip atrodo, jis tikrai nieko nepastebėjo. Galbūt tai buvo nuovargio kaltė, bet staiga jis man pasirodė vis patrauklesnis. Gal tai buvo jo sparnai, kurie mane taip domino? Ar tiesiog jis pats?
Taip pat vis dar spėliojau ar jis tikrai moka skaityti mintis. Jeigu tai tikrai pasitvirtins, gaučiau didžiulę problemą, nes tiesiog nesugebėjau suvaldyti mano pašėlusių minčių. Aš pati stebėjausi mano lakia fantazija, kuri tik dabar pasireiškė visu gražumu ir kaltinau dėl to šį nežmonišką karštį. Trumpai pasakius- pradėjau kraustytis iš proto. Negalvojau, kad tai atsitiks taip greitai.
Tuo tarpu mes vis labiau artėjome prie šių milžiniškų akmenų luitų, kurie stovėjo čia neskaičiuodami laiko. Kažkur ten tūrėtų būti mūsų prieglobstis šiai nakčiai.
Iki dabar buvau nusivylusi Akarija. Šis kraštovaizdis buvo toks niūrus, tarsi išmiręs. Viskas buvo kitaip nei mano močiutės pasakojimuose. Šį pasaulį laikiau daug gražesniu nei mano. Daug gyvybės, žalumos. Nepažįstami vaizdai, gyvūnai, kvapai, augalai- iki dabar nieko. Ir kažkaip suvokiau, kad šis pasikeitimas buvo Suriimos kaltė. Tai erzino mane. Net nepajutau kaip prižadėjau: jeigu gausiu progą darysiu viską, kad galėčiau sugrąžinti Akarijai gyvybę, kuri buvo iš jos atimta.

**********************

Praėjus keletui akimirkų pagaliau buvome prie vieno iš įėjimų į olas. Šis buvo tamsus ir neatrodė svetingai. Prieš mums įžengiant dar norėjau paklausti kiek dar turėsime eiti kol pagaliau galėsiu miegoti, tačiau likau tyli. Aš iškentėsiu tai. Labiau mąsčiau apie tai, ką jis tūrėjo omeny sakydamas, kad šioje dykumoje buvo pavojinga. Iki dabar nemačiau nei vieno gyvo padaro. Iš tikrųjų čia išvis nieko nebuvo. Nuoširdžiai pasakius- šios uolos atrodė mažiau saugios nei šis išmiręs kraštovaizdis.
Leoren įžengė pirmas į šią manęs netraukiančią tamsą. Jo žingsniai buvo tvirti- jis žinojo kur eina. Tikriausiai galėjo rasti šį kelią užrištomis akimis.  Tuo tarpu aš nesijaučiau tokia drąsi. Manyje kilo bloga nuojauta, o kojos nepakluso mintims esančioms galvoje.
-Ateini?- Leoren žiūrėjo į mane keistu žvilgsniu.
Linktelėjau ir stovėjau toliau. Tada įkvėpiau, iškvėpiau ir pagaliau pajudėjau iš vietos. Leoren veide žaidė pašaipi šypsena, o man ir vėl kilo noras jam trinktelėti.
Tik įžengus į olą nepastebėjau jokio skirtumo nuo olų mano pasaulyje. Tarp didelių stalaktitų ir stalagmitų buvo siauras takelis vedantis žemyn. Ši erdvė buvo milžiniška. Iš tikrųjų nebuvau kažkokia geologijos ekspertė, tačiau žinojau, kad tiek daug erdvės buvo kažkas įpatingo. Maždaug 5 metrus virš mano galvos buvo kažkas tokio kaip uolos lubos. Nuo jų žemyn leidosi daugybė didelių stalaktitų. Viskas čia buvo tokio neįtikėtino dydžio. Tai vertė pasijusti menkute. Čia buvo daug vėsiau nei lauke, todėl iškart pasijutau daug geriau, eiti taip pat pasidarė lengviau. Vienintelis trūkumas- ši vieta tikrai buvo baugi ir nejauki. Jaučiausi tarsi kokiame siaubo filme: kiekvieną minutę kažkas galėjo įšlisti ir pulti. Nors tai skamba gėdingai, tačiau vis labiau įsibauginau, o mano juslės paaštrėjo. Kiekvienas keistas garsas leido krūptelėti. Lipant žemyn su kiekvienu žingsniu tapo vis tamsiau ir aš tikėjausi, kad Leoren greitu metu išsiims iš savo kuprinės kokį žibintą ar išvis kažką panašaus. Bet kaip atrodo jis netūrėjo jokių problemų su tamsa, nes ėjo kaip ėjęs. Galbūt jis mato geriau nei aš, nes yra daug daugiau nei kažkoks žmogus. Taip sakant vaikštinėju su kažkokiu Supermen'u. Nejučia perverčiau akis. Koks išskirtinis pasipūtėlis.
Kai jau norėjau paklausti ko jis delsia, pastebėjau, kad mano pakabukas ir vėl pradėjo švytėti šia šalta mėlyna spalva. Iš pradžių ši buvo silpna, bet su kiekvienu žingsniu vis stiprėjo, kol galiausiai daugiau nebetūrėjau jokių rūpesčių dėl nelygaus kelio. Dėkui, močiute.
Tikriausiai Leoren žinojo, kad jis pradės švytėti, todėl pasitaupė savo žibintą kitam kartui. Prieš mane ėjo taupumas asmenyje. Mano pastabos galvoje tapo vis įžūlesnės ir įkyrios. Manau, kad tai yra tiesiog susiję su nuovargiu ir mano situacija. Šiaip esu visai mielas žmogus. Arba bent jau buvau.
Staiga stalaktitai ir stalagmitai dingo kaip ir siauras takelis kuriuo mes visą laiką ėjome. Dabar buvome tunelyje. Šis buvo toks ankštas, kad aš jau dabar jaučiau kaip artėja klaustrofobijos priepuolis, nors aš netūrėjau jokios uždarų erdvių baimės. Žinau, nelogiška, bet aš labai retai būnu logiška. Pala, ką aš ką tik pagalvojau? O ne, aš jau kraustausi iš proto! Taip ir žinojau, kad tai atsitiks. Ankščiau ar vėliau...
Mano mintys jau buvo nerišlios kai staiga viskas užtemo. Aš nežinau kas atsitiko ir kur aš buvau: šioje erdvėje nebuvo nei laiko, nei prasmės.