Kai balsai tave šaukia

Kaip aš viską sugadinau

-Gal galėčiau paklausti ką čia darai?- jo balsas buvo ledinis, o akylus žvilgsnis gręžė mane kiaurai. Šis klausimas privertė suvokti mano beviltišką situaciją ir nuo tos sekundės veikiau tarsi robotas - mechaniškai ir šaltai. Viena ranka perpjovus dirželį trumpam apsidžiaugiau, kad nesužeidžiau Lamirau. Kita ranka pradėjau ieškoti žiedo ir pajutusi kažką apvalaus staigiai atsistojau. Buvau greitesnė nei Lamirau kadangi šis buvo nustebintas ir žvelgė į mane klausiančia veido išraiška. Tikriausiai stengėsi suvokti kas ką tik įvyko. Aš buvau ne mažiau nustebusi dėl mano elgesio ir net neįsivaizdavau kada išmokau elgtis taip šaltakraujiškai. Trumpam žvilgtelėjusi į delną įsitikinau, kad tikrai turiu tai ko man reikėjo ir pasileidau bėgti. Privalėjau kuo greičiau pasiekti mišką, nes čia buvau per gerai matoma.
-Erika, sustok!- išgirdusi grėsmingą Lamirau balsą susimąsčiau ar tikrai nevertėtų sustoti. Dar galėjau išgelbėti visą šią situaciją... Tačiau į kraują šovus milžiniškai dozei adrenalino iškart nuvijau šias mintis šalin. Aš jau viską sugadinau. Negrįžtamai.
Nieko jam neatsakiusi pradėjau bėgti dar greičiau. Iki miško buvo likę tik keli žingsniai, bet tada išgirdau keistą zvimbimą ir iškart suklupau. Kai, į prieš mane stovintį, kamieną įsmigo strėlė nebegalėjau suvaldyti emocijų. Buvau šokiruota. Vis dar klūpėdama ant šaltos ir šlapios žolės žvelgiau į, vos manęs nepražudžiusią, strėlę. Jeigu nebūčiau pasilenkusi dabar ji styrotų mano nugaroje. Ir ši mintis gąsdino labiausiai.
-Atsistok!- griežtas paliepimas prižądino mane iš šoko būsenos.
Lėtai pakilau nuo žemės ir atsisukau į Lamirau. Jo rankose buvo lankas su įtempta strėle, kuri rodė tiesiai į mane. Tik dabar pastebėjau, kad verkiu ir drebu visu kūnu.
-Tu vos manęs nenužudei,- prakalbau tyliu, virpančiu balsu taip tikėdamasi prasibrauti pro jo šaltumą ir pasiekti tą draugišką, jausmus turintį Lamirau.
-Tu nesustojai,- atkirto jis atsainiai ir tai skambėjo kaip normalus paaiškinimas jo veiksmams. - O dabar grįšime atgal ir tu atiduosi tai kas priklauso man.
-Lamirau, prašau. Tu nesupranti , kad darau tai dėl Serajos,- man paminėjus jos vardą jisndar labiau įsitempė, ši reakcija davė drąsos kalbėti toliau. - Ji prašė mano pagalbos. Jos dvasia yra įkalinta toje bažnyčioje. Užkasusi šį žiedą suteiksiu jai laisvę. Tik tokiu būdu ji galės galutinai palikti šį pasaulį ir tai turi įvykti kuo greičiau kitaip ji liks čia. Amžinai.
Lamirau klausėsi tačiau manęs nepaliko ta nuojauta, kad šie žodžiai atsimuša tarsi į sieną. Jis girdėjo juos, tačiau tiesiog nenorėjo suprasti ką šie reiškia. Jaučiausi kaip niekada beviltiškai.
- Apie ką tu kalbi??- staiga išgirdau netvirtą balsą. Vis dėl to sugebėjau jį sudominti.
-Naktį bažnyčioje sutikau Serają. Nuo savo mirties ji yra pasiklydusi tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ir taip yra rodėl, kad tu nešioji jai priklausantį žiedą. Esi tarsi inkaras, neleidžiantis jai išeiti,- stengiausi skambėti tvirtai ir tikėjausi, kad mano įtikinėjimai sušvelnins jį, bet nieko neįvyko. Strėlė vis dar buvo nukreipta į mane, o tamsuma net neketino trauktis nuo jo akių.
-Tu sutikai Serają ir neprikėlei manęs?- jis kalbėjo lėtai ir, atrodė, kad vos tvardosi.
-Aš...- bandžiau pasiteisinti, bet buvau iškart nutraukta:
-Ir dar drįsti kištis į svetimus reikalus ir be manęs nuspręsti jos likimą?!
Stovėjau negalėdama patikėti jo ką tik pasakytais žodžiais. Kas buvo šis bejausmis monstras grąsinantis man? Keista, bet baimę pakeitė pyktis.
-Ar girdi ką tu sakai?!- mano balsas buvo garsesnis nei norėjau tačiau nebesugebėjau suvaldyti emocijų srauto. -Kalbi taip tarsi Seraja būtų kažkoks daiktas! Tačiau taip nėra! Ji. Nepriklauso. Tau!
Paskutinius žodžius įpatingai pabrėžiau, nes norėjau, kad jis suvoktų, bet jo reakcija buvo visai kitokia: nuliejęs mane lediniu žvilgsniu jis stipriau įtempė strėlę ir nusitaikęs šovė tiesiai į mane. Nežinau kodėl, bet neketinau gelbėtis ir užsimerkiau. Jeigu tai buvo mano likimas - priismiu šį tokį, koks jis yra.
Paskutinę akimirką pajutau smūgį iš dešinės pusės. Šis buvo toks stiprus, kad praradusi ligsvarą, nukritau. Greitai atsimerkusi žvilgtelėjau atgal ir prieš mane atsivėręs vaizdas užgniaužė kvapą: šalia manęs stovėjo Leoren ir jo petyje buvo įsmigusi balta Lamirau strėlė. Atrodė, kad viskas vyko daug lėčiau nei turėjo. Leoren, net nežvilgtelėjęs į savąją žaizdą, išsitraukė strėlę ir numetė šią šviesiajam angelui prie kojų. Tada keletą sekundžių jie tiesiog žvelgė vienas į kitą ir aš stebėjau kaip šaltumas dingsta nuo Lamirau veido. Jis atpalaidavo savo įtemptus raumenis ir nuleido lanką žemyn.
-Erika, viskas gerai?- paklausė Leoren nenuleisdamas žvilgsnio nuo Lamirau.
-Taip,- atsakiau stodamasi.
-Gerai, o dabar pabaik ką prižadėjai,- tvirtai paliepė Leoren vis dar nepažvelgęs į mane.
-Bet, tu esi sužeistas. Aš tūrė...- bandžiau priešintis norėdama pasirūpinti juo. Mano galvoje sukosi tik viena mintis - jis ką tik išgelbėjo mano gyvybę. Bet buvau nutraukta:
-Man viskas gerai. Eik.
Lamirau veidas vėl tapo rimtas ir jis žengė žingsnį link manęs, bet vartų saugotojas iškart šį sulaikė:
-Tu liksi čia.
Šviesusis angelas nužvelgė jį taip tarsi būtų bandęs užmušti žvilgsniu:
-Tu stoji prieš mane?
Nežinau ar man tik pasigirdo, bet lediniame jo balse pajutau skausmo gaidelę. Leoren nepasimetė ir atlaikęs Lamirau žvilgsnį tarė:
-Niekada tau to neminėjau, tačiau kartą taip pat sutikau Serają toje griūvančioje bažnyčioje. Ji taip pat prašė mano pagalbos, bet... aš nedrįsau sutikti,- trumpam nutilęs dar pridėjo.- Taip bus geriau ne tik jai, bet ir tau.
Sustingusi stebėjau šią sceną ir suvokiau, kad privalau pabaigti ką pradėjau. Nenorėjau gaišti laiko, todėl pasileidau bėgti.
-Erika!- mane dar pasivijo įspėjantis Lamirau tonas, bet šį kartą net neketinau sustoti ir įnėrusi į miško tamsą pasijutau saugesne. Nelėtindama tempo broviausi vis toliau ir kai išgirdau Leoren perspėjimą, kad Lamirau seka paskui mane, staigiai sustojau ir pritūpusi prie masyvaus medžio, ranka uždengiau šviečiantį pakabuką. Klūpėdama tamsoje išgirdau greitai artėjančius žingsnius. Pagauta įtampos sulaikiau orą. Atrodė, kad čia buvo galima girdėti kiekvieną krustelėjimą. Trumpam įsivyravus tylai nujaučiau, kad Lamirau buvo visai šalia ir taip pat klausėsi tikėdamasis rasti mane.
Tikrai nebuvau tokia šalta kokia atrodžiau dabar. Man skaudėjo pagalvojus apie tai, kaip jis dabar kankinasi. Bet aš privalau pabaigti šią tragišką meilės istoriją. Todėl sustingusi likau ten kur buvau. Jau po keleto sekundžių jis pradėjo eiti toliau. Kai jo žingsniai vis labiau tolo pradėjau kasti. Žemė po šiuo medžiu buvo drėgna ir minkšta todėl greitai prieš mane atsirado nedidelė duobutė. Įdėjusi žiedą į ją, minutei stabtelėjau ir tiesiog žvelgiau į tą auksinį, įvairiais raštais graviruotą papuošalą ir negalėjau patikėti kiek problemų šis sukėlė. Niekas nebebus taip kaip buvo ir tai liūdino. Netkėtai susigraudinusi, greitai nubraukiau vieną ašarą šalin ir sušnibždėjusi "Sudie, Seraja", užverčiau duobutę žemėmis. Sulyginusi šią pajutau stiprų smūgį sklindantį iš gilumos. Šis perėjo per mano kūną ir nukeliavo miško pagrindu toliau. Buvau tikra, kad kiekvienas esantis netoliese pajus šią stiprią, sunkiai paaiškinamą jėgą. Tai patvirtino - mano užduotis buvo baigta. Aš ištęsėjau duotą pažadą.
Vis dar klūpėdama, nuskyniau netoli augusios gėlės žiedą ir padėjau šį ant Serajos "kapo". Pagaliau atsistojusi, palinkėjau Serajai visko geriausio ir pradėjau eiti atgal. Tikiuosi, kad dabar ji yra laiminga. Palikusi mišką ir išėjusi į proskyną iškart apsidairiau. Tolumoje išvydau Leoren sėdintį prie laužo ir nuskubėjau link jo. Tik priartėjusi pastebėjau, kad jis buvo pusiau nuogas ir bandė sutvąrstyti savąją žaizdą. Nieko nelaukdama stengiausi padėti, nors tai ir nebuvo labai lengva: žvilgsnis vis užkliūdavo už raumeningo, ideliai sudėto kūno. Prikandusi lūpą stengiausi išlikti rami ir tvardytis. Sunki užduotis. Drebančiomis rankomis laikiau baltą bintą ir atsargiai vyniojau šį aplink jo tvirtą petį ir dalį rankos. Žaizda neatrodė taip siaubingai kaip įsivaizdavau, todėl nustojau jaudintis. Kiekvieną kartą palietus jo šiltą odą per kūną pereidavo šiurpuliukai. Tarp mūsų vyravo tyla, šalia girdėjau raminantį laužo spragsėjimą. Privalėjau kažką pasakyti kitaip išsikraustysiu iš proto:
-Kur yra Lamirau?
-Neradęs tavęs jis grįžo čia, susirinko savo daiktus ir, netaręs nei žodžio, išėjo,- Leoren atsakė greitai, bet jo balsas buvo liūdnas.
-Aš net nežinau kaip tūrėčiau dėkoti. Tu ne tik apsaugojai mane, bet ir užstojai,- pakėlusi galvą į viršų sugavau jo tamsų žvilgsnį. -Eilinį kartą dėkoju tau tiesiog už viską.
Nesugebėjau nusisukti, nes paskendau jo akyse. Mus skyrė tik keletas centimetrų ir po truputį praradau kontrolę.
-Kitą kartą galėtum perspėti mane, kad būčiau iš anksto pasiruošęs tokiems naktiniams nuotykiams,- atsakė jis nenuleisdamas žvilgsnio ir aš trumpam šyptelėjau. Išvydęs tai jis atsakė man tuo pačiu ir tęsė:
-Pasielgei teisingai. Aš ilgai kaltinau save, kad palikau Serają likimo valiai. Galbūt nuskambės keistai, tačiau džiaugiuosi, kad nepadarei tos pačios klaidos.
Nebeatlaikiusi jausmų apkabinau jį. Prisiglaudusi prie jo šilto kūno pasijutau kur kas geriau. Jo žodžiai nuvijo visas abejones šalin. Dabar tvirtai žinojau, kad pasielgiau teisingai. Ir tai keistai ramino. Kai pagaliau atsitraukėme vienas nuo kito laikiau šiokį tokį atstumą - nenorėjau, kad įvyktų kažkas išvis neplanuoto. Buvau per daug pasimetusi. Ši diena buvo įtempta.
-Tu tūrėtum pabandyti nors šiek tiek pamiegoti. Rytoj tau reikės daug jėgų ir ištvermės,- staiga prakalbo Leoren.
Nemaniau, kad išvis sugebėsiu užmigti, bet nusprendžiau nesipriešinti ir pradėjau klotis lovą. Atsigulusi dar ilgai stebėjau vartų saugotoją, kuris tuščiu žvilgsniu tyrinėjo šokančias liepsnas. Galėjau tik įsivaizduoti koks sunkus buvo tas sprendimas stoti prieš Lamirau. Prisiminiau, kad po mūšio prie ežero prižadėjau sau daugiau nedaryti nieko kas galėtų priversti juos susipykti. Deja, šio pažado nesugebėjau ištęsėti.

Atsiprašau, kad teko taip ilgai laukti, tiesiog turiu labai mažai laiko. Bet štai - mano nauja dalis ir tikiuosi, kad ji jums patiks 😀❤